Rugsėjo 1-oji suvijo mus atgal į socializaciją, į sustyguotą švietimo schemą, iškeldama vėl mūsų nerimus, primindama visas nesėkmes, pavojus ir pastatydama prieš faktą, kad dabar devynis mėnesius mūsų šeimų gyvenimai bus iš dalies priklausomi ne vien nuo mūsų. Kol kiti tėvai diskutuoja, kiek kainuos pratybos, ką dėti vaikams į priešpiečių dėžutę bei kaip prailginti uniformos tinkamumą, mes su kolegomis-tėvais samprotaujame, kaip pavyks šiemet atlaikyti ir ar pavyks. Vaikas su specialiaisiais poreikiais šiai sistemai yra kaip nestandartinės formos sraigtas, netinkantis komplektacijai, bet kažkur įmanomas įmontuoti kaip kokią imitaciją, kad atrodytų tarsi esantis sistemoje, nors tas mechanizmas mieliau sau tiksėtų ir be jo.
Nežinau, ar liko nemačiusių Annos Skakauskės paviešintos istorijos apie tai, kaip vaikui priskirta būtent ta mokykla, kuri tėvų buvo nurodyta kaip neatitinkanti vaiko poreikių. Įvykį nušvietė žiniasklaida, savivaldybės tarnautojai prirašė rekordinį kiekį pasiteisinimų ir išaiškinimų. Žodžiu, įdomi istorija, kurią stebėjau be didelės nuostabos.
Nesiimu spręsti, ar gali savivaldybė suteikti vietą norimoje mokykloje, jeigu pateikusių prašymus ten mokytis kiekis yra didesnis negu mokykla pajėgi priimti. Galbūt, jie tiesiog negali užtikrinti tokios galimybės. Bet yra keli dalykai, kuriuos savivaldybė tikrai gali daryti:
1. Atsiliepti į skambučius, atsakyti į laiškus ir konsultuoti gyventojus ne formaliai, o kokybiškai ir operatyviai – taip, kad žmonėms būtų aišku, ką jiems daryti bei ko realiai jie gali tikėtis, ir kad jie atsakymus gautų ne paskutinę to formaliojo atsakymo suteikimo termino valandą. Daryti tai ne tik tada, kai nusivylimo ištiktas interesantas sudomino savo problema žiniasklaidą.
(Čia tokį lyrinį nukrypimą įdėsiu iš paskutinio apsilankymo savivaldybėje. Reikėjo pateikti prašymą išmokai gauti. Pasirinkus paslaugą, iššoka iš aparato bilietas, kuriame nurodyta, kad man reikalingas skyrius nedirba… Šiandien nedirba ar apskritai nedirba ir nedirbs – bala žino, istorijos pabaiga. Ką reikia pasirinkti elektroninėje sistemoje iš keliolikos panašiai pavadintų prašymų, paaiškino draugai. Savivaldybėje nepavyko net pasiekti to langelio, kur būtų paaiškinę – atvykus fiziškai!)
2. Nespręsti už gyventojus, turi jie problemą ar ne. Moteris parašė, kad mokykla neatitinka vaiko poreikių, meras komentuoja „vaikas turi nuostabią mokyklą“. Ne meras sprendžia, kas neįgaliam vaikui yra nuostabi mokykla.
(Man tai primena tą situaciją, kuomet Monika Ošmianskienė negalėjo patekti į pastatą, jai buvo oponuojama, kad už tai buvo pasiūlyta būti nešamai. Suprask, mes čia siūlome nuostabią išeitį – apčiupinėsime, būsime gero darbo atlikėjai ir ignoruosime žmogaus poreikį judėti erdvėje oriai ir savarankiškai. Taip ir čia: tėvai (kurie šiuo atveju yra geriausiai vaiko poreikius išmanantys jo atstovai) paaiškina, kodėl svarbu, kad vaikas kasdien pats žengtų iki valgyklos ir kitų reikalingų erdvių, ir kodėl nebūtų gerai, jei jam būtų atnešamas maistas, o jiems atsakoma, kad mokykla viskuo pasirūpina, ir vaikui nereikės eiti į valgyklą, jam bus atnešamas maistas… Visuomet tie vaikštantys, matantys, girdintys ir standartiškai suvokiantys pasaulį žino geriau už neįgaliuosius bei jų atstovus, kas jiems geriausia. Mes jus užnešim, mes jūsų vaikui atnešim maistą ir darysime kitus dalykus priešingus tam, ko jūs prašote.)
3. Vykdyti sisteminius pokyčius.
Ar pirmą kartą pirma šeima nepatenkinta švietimo įstaigos paskyrimu? Kai kurie savivaldybės atstovai viešoje diskusijoje kone mėtė kaltinimus, kad motina teikė prioritetą „sienoms“, bet ar jaukumas nėra taip pat objektyvus poreikis? Jeigu kažkurios mokyklos sulaukia daugiau prašymų – ar nevertėtų kitas mokyklas tobulinti pagal tuos didesnę paklausą turinčius pavyzdžius?
Visa šita istorija, viliuosi, išsispręs kažkaip vaiko naudai, bet ji nenuteikia optimistiškai, žvelgiant į artėjančią įtraukiojo ugdymo katastrofą. Aš jau matau, kaip į pranešimus apie patyčias savivaldybė atšaus „jūsų vaiko mokykloje dirba nuostabus psichologas“, pastebėjus ugdymo spragas bus apeliuojama į „nuostabius spec. pedagogus“, o kai tėvų pyktis pasieks soc. tinklus ir žiniasklaidą, skaitlinga normalių žmonių armija išaiškins mums, kad planeta ne apie mūsų vaikus sukasi.
Pradėkime nuo to, kad problemą patiriantis žmogus žino geriau negu bet kas kitas, patiria jis problemą ar ne. Galite negalėti jos išspręsti, bet neigti, kad ji yra – ne.
Tie trys punktai mano patirtimi:
1) Savivaldybė geba (mano krašto) atsakyti greitai, tada nustembi. Problema neišsisprendžia. Atstembi atgal. Aišku, pasitaiko, kad tikrai super greitai problemos sprendžiamos, bet dažnu atveju, ypač jei tai reikalauja kažko daugiau nei popieriuko – stringa iki negalėjimo. Didelėj savivaldybėj viskas juda kur kas lečiau, o rezultatas, deja, panašus.
O kartais tiesiog gauni totalų ignoravimą. Tiek pas mus, tiek ir sostinėj.
2) Meras žino visų problemas geriau nei jie patys. Čia neginčijama tiesa. Na mūsų meras ir jo komanda dar labai daug ir žada. Labai labai daug, va pavyzdžiui mūsų buvusiai mokyklai net 100 metų linkėjo dar pagyvent ir tikėjo, kad taip ir bus. Taip pat nuo šio rugsėjo 1 ir 2 klasės buvo sujungtos į vieną bendrą siaubą.
3) Didesnių miestų gyventojai turi problemų su paskirtom mokyklom, o kaime gyveni ir turi kitą bėdą – įmeta į dvigubą klasę ir daryk ką nori. Nepatinka? Už 39 km yra pagrindinė rajono mokykla. Vežiok savo vaiką. Tiesa, vieno pirmoko tėvai tą ir padarė. Pagarba jiem už pasipriešinimą. Net bandė skirt lėšų mokyklai – deja, lėšos nebesprendžia klasių formavimo (kažkaip turiu dar abejonių, bet savivaldybės teisininkė net teisės aktus ne visada sugeba perskaityt, ką jau kalbėt apie įsigilinimą)
Kas liečia jungtines klases, kalbų girdėjau įvairių: viskas čia ok, taip dirbdavom 100 metų, kiti sako, kad mokykla pati kalta, reikėjo nepriimt tų, kurie nuo 6 metų užpernai ėjo (čia ir mano vaiką liečia labai), kiti gi dar sako, kad koks skirtumas, svarbu ne kieme sėdi.
Pritaikymas spec. poreikiams? Jo jo, integruojame, labai gerai visi sutaria, viskas puiku. Tiesa, mokykloje daug laiptų, ne visur telpa neįgaliojo vežimėlis, o tie, kurie susiduria ne su fizine negalia iš viso yra kažkur kamputyje pasodinti ir, sėkmės atveju, vieną pamoką per dieną pasirodo mokytojo padejėja, nes savivaldybė numatė net apie 0.5 etato mokyklai, kuri turi du padalinius (viename iš jų liko tik 10 klasė – pas juos važinėja mokytojai, o ne jie į mokyklą, logika? Neieškom)
Kiek žinau, šiemet ir vėl nėra psichologo – lėšų pritrūko.
Problemų pilna, apie jas galima kalbėt kiek tik nori, bet kol pačių jų neliečia, jie jas supranta labai jau įdomiai. Gal neveltui to teksto suvokimo tiek daug kišdavo mokykloj?
I kuria mokykla Jus savo vaika isleidote?