Šventos Kalėdos išaušo vis viena. Su tuo ir sveikiname! Nebuvome tinkamai pasirengę, negalėjome daug ko, ką visuomet galėdavome, šventėme daugelis kitur nei normaliomis sąlygomis būtume šventę. Savotiškai, Grinčas apsilankė kiekvienuose namuose. Jis neišnešė dovanų ar eglučių, bet atėmė tai vieną, tai kitą žūtbūtinį šventės elementą. O Kalėdos išaušo vis vien.
Per šiųmetes šventes Kunigaikštis jau tris kartus iniciavo „The Grinch” peržiūras – labai patinka jam, kaip maža pagrindinio personažo širdelė paauga, ir jis tampa Kalėdų gelbėtoju, užuot jas pradanginęs. Turim ir mes peno pamąstymui.
Kai mažoji Cindy-Lou Who nuliūsta dėl pavogtų Kalėdų, jos mama paaiškina, kad dingo tik dovanos ir eglutės, o Kalėdos – tikrai ne, ir visi kasiukai susikibę rankomis ateina giedoti drauge.
Tai yra pirmasis Grinčo dosnusis aktas – neplanuotas, žinoma, bet labai stiprus – atimdamas išorinius šventinius malonumus, jis suteikia kasiukams progą patirti Kalėdas be jų. Prasmė išsigrynina, kasiukai neblaškomi dovanų ir žvangučių susitelkia bendruomenėje į laimingą Kalėdų stebuklo patyrimą.
Mūsų atveju nutiko kitaip – dovanos ir eglutės savo vietose, o štai galimybės susikabinti rankomis bendroje giesmėje – nėra. Bet atsivėrė kita – daugiau erdvės kontempliacijai ir proga pabūti tik su tais, su kuriais dalijamės kasdienybe, ir sukurti šventę labai kitokią, bet gražią. Nėra spaudimo baigti 12-ojo patiekalo ruošą laiku, nes 18:30 į duris paskambins pirmieji svečiai, nors kvietei 19-ai. Jei kas nors persūdyta – nėra kam mandagiai tai nutylėti. Nėra kam pabaksnoti, kad kokia tai tradicija neišlaikyta ar atlikta neteisingai. Ir nėra jokio reikalo apskritai daryti ką nors, ko nedarytum dėl savęs ir tų, su kuriais gyveni. Neliko erdvės niekam, kas nėra iš tiesų svarbu ir būtina!
Tai – irgi dovana. Daug kam iš mano „burbulo“ žmonių toks šventimo būdas tapo maloniu atradimu. Ir paaiškėjo, kad šventė nedingo nuo to, kad kažko negalėjome. Ji buvo jauki ir miela, šeimyniška ir paprasta. Kelrodė žvaigždė vis viena įsižiebė, Kūdikėlis Jėzus gimė, ir su juo gimė Viltis – šį kartą viltis labai konkrečių žemiškų pokyčių, kurių laukimas jau užkniso, bet dabar jau ne apie tai.
Antroji Grinčo išmintis – nebūtinai visus kalėdiniai atributai džiugina. Pats Grinčas – patyręs kalėdinę traumą, ir dėl to visų tų žvangučių be proto dirginamas. Bet yra kitų priežasčių nemėgti tų atributų ar mėgti ne viską. Ne visi žmonės yra krikščionys. Kai kurie žmonės – jautrūs garsams, šviesoms, spalvoms ir žmonių susibūrimams. Kai kurie žmonės, kaip Grinčas, gali turėti liūdnų prisiminimų, susijusių su šiuo laikotarpiu. Ir giedorių „ataka“, kurią patiria pagrindinis veikėjas, kai produktų poreikis jį išvilioja į miestą, labai vaizdžiai iliustruoja, koks agresyvus ir įkyrus kartais gali būti primygtinis mėnesio trukmės kalėdinės „atmosferos“ eskalavimas.
Dievaži, šiais metais pakeitus malimosi po griaudinčius teminių dainų kakofonija tviskančius prekybcentrius etapą keliais apsipirkimais internetu, nieko nebuvo pasigesta, gal buvo kiek mažiau pavargta ir mažiau erzintasi. Čia kalba katalikų tikėjimo ir neturintis sensorinių ypatybių ar kalėdinės traumos žmogus. Sunku pamatuoti, koks palengvėjimas ištiko tuos, kam kyla didesnis diskomfortas. Aišku, mes, nuolatos tausojantys savo vaiką nuo sensorinių perkrovų, nesame naujokai viešų erdvių šurmulio dozavimo srityje.
Ir, galiausiai, Grinčo „atsivertimas“, pripažinimas savo tikrųjų išgyvenimų – finalinis Kalėdų gelbėjimo aktas. Šioje dalyje mane ypatingai žavi visi tie antraeiliai veikėjai – visuomenė – kuri tą Grinčo traumą ir jos pastūmėtą netinkamą poelgį labai supratingai priėmė. Niekas jo neužjautė ir neguodė dėl sunkios bekalėdės vaikystės. Niekas nebeeskalavo incidento – nei dėkojo didvyriui, eliminavusiam savo paties pridarytą žalą (dažna klišė), nei ieškojo moralo, pamokos ar skambaus pateisinimo. Kartą atsiprašęs, jis nebebuvo verčiamas atsiprašinėti vėl. Tiesiog – lyg niekur nieko – be skambios iniciacijos į socialiai aktyvius piliečius scenos – priėmė jį, tokį kitokį – žalią, depresuotą, sudėtingą, prasikaltusį, tarsi jis visada iki tol būtų vienas jų.
Šitas diskretiškas kasiukų bendruomenės adekvatumas galėtų būti pasimatuotas mūsų visų. Jie net ne „atleido“ Grinčui, jie išvis neėmė į galvą, tiesiog jį suprato. Tai yra kažkas, ko galėtume mokytis.
Ir galiausiai, kadangi tris kartus pažiūrėjome filmuką – Grinčas gal ne išgelbėjo, bet labai papuošė mums Šv. Kalėdas gražia istorija ir smagiu laisvalaikiu. Šiandien bandysim įkalbėti pažiūrėti ką nors kitą 😉 Bet jeigu bus ketvirtas – gal ir dar įžiūrėsim ką įdomaus.