„Neprižiūrimi vaikai gaus stiprios kavos puodelį ir nemokamą šuniuką“ – toks smagus pokštas, labai juokiausi.
Viename restorane autistiško vaiko mama pamatė šiek tiek aštresnę jo variaciją: „Neprižiūrimi vaikai bus parduoti į vergiją“.
Prisipažinsiu, formuluotėje nepastebėčiau nieko grėsmingo. Nėra ko palikti vaikų lakstyti tarp stalų ar apskritai vestis kur pavalgyti, jeigu neketini skirti jam savo dėmesį ir užtikrinti, kad jis nesujauks viešosios tvarkos labiau nei įprastas šeimyninio restorano klegesys. Kas neaišku?
Bet kai šitą pokštą perskaitė autistiškas vaikas… Tai nebebuvo pokštas! Jis išsigando! Jis išsigando, nes pamanė, kad tik akyla mamos akis saugo jį nuo pagrobimo ir vergo likimo!
Džiaugiuosi, kad Lietuvoje tokių juokelių mada viešose erdvėse nėra paplitusi, bet tai nereiškia, kad netenka atsidurti panašiose situacijose… Praeina močiutė kokia ir pagrūmoja kuo nors nusivylusiam vaikui „štai aš tave su savim išsivesiu, jeigu verksi ir tėvų neklausysi” arba policijomis prigrasina, arba ima ir mesteli kažkas iš giminių, kad krapštydamas nosį skylę prasigręši…
Tokie nekalti dalykai gali būti tokie siaubingi ir sukelti tokių nereikalingų nerimo paaštrėjimų, nuotaikų svyravimų ir įtampos… Kiekvienam tokiam pokštautojui norisi kibirą ant galvos užmauti ir pabelsti gerai – kad girdėtųsi, kaip jo išmintis skamba.
Atitaisyti tą žalą gana sunku. Svarbu informuoti (ir sunku įtikinti) vaiką, kad tas dalykas – netiesa. Nemėginčiau aiškinti, kad tai juokinga (nes jam – ne). Greičiausiai, nepasilikčiau tokioje vietoje, kur būtų vaiką gąsdinantis užrašas, pasistengčiau pasišalinti žmonių, kurie kvailai juokauja. Pamėginčiau atkurti saugią emocinę aplinką…
Tik ar nebūtų paprasčiau tiesiog… juokauti atsakingai? Autistiški vaikai gali turėti labai gerą humoro jausmą, bet pokštai apie kokį nors kenkimą vaikams ar grėsmes jiems – visi yra blogi suaugusiųjų pokštai. Geras juokas – kai galime pasijuokti kartu!