„Spektras“ yra labai gera, taikli ir tiksli sąvoka. Bet ji kartu yra ir tokia patogi išsisukinėjimams nieko konkretaus nepasakyti. Daugmaž, tai kas tam žmogui yra? – Jis spektre. Ką daryti? – Visi atvejai skirtingi, tai yra spektras.
Kada bepasakytume „spektras“, kalbėdami apie autizmą – nepasakysime netiesos, bet labai kažko aiškaus irgi vienu šiuo žodžiu nepasakome. Todėl šitą žodį gaubia tokia migla, leidžianti skleisti visokius klaidingus įsivaizdavimus apie tą spektrą.
Vieni žmonės ima spektrą suvokti siaurai, kaip kokią tai skalę nuo lengvo autizmo iki sunkaus.
Kitiems ima atrodyti jau nebeaiškios spektro ribos, ir iš to gimsta kitas mitas – esą „visi mes esame spektre“.
Abu šie kraštutiniai įsivaizdavimai yra klaidingi, ir aš detalizuosiu, kodėl.
Negali būti spektro viename gale lengvas autizmas, o kitame sunkus. Nes autizmas nėra kažkoks vienalytis žmogaus bruožas, jis turi daug dedamųjų. Tai yra savita kalbos raida, tai yra socialinės sąveikos skirtumai, polinkiai stipriai koncentruotis į tam tikrus objektus, naujų aplinkybių ar informacijos apdorojimo ypatybės, dažnai kitokia nei daugumos sensorika, savistimuliacijos poreikis ir taip pat netipinis motorikos funkcionavimas. Galbūt, ką nors praleidau, bet iš principo, tai yra nemažas komplektas savybių, pagal kurių visų ar jų daugumos reiškimąsi raidos specialistai nustato, ar asmuo yra autistiškas.
Teoriškai, „lengvame“ spektro gale turėtume gerai kalbančius, šiek tiek nesupratingus bendravimo situacijose, truputį intensyviau besidominčius savo hobiais, gana lanksčius, šiek tiek jautresnius dirgikliams, diskretiškai besistimuliuojančius ir vos vos nerangius žmones. O kitame gale turėtume nekalbančius, nesuvokiančius bendravimo koncepcijos, įsikibusius savo antklodėlę, negalinčius pakęsti staltiesės pakeitimo, nekenčiančius lietimo ir saulės šviesos, be perstojo linguojančius, kurių kūnas jų beveik niekada neklauso.
Galbūt, tokių tipų autistiškų žmonių ir esama, bet tai labai reti ir mažai tikėtini atvejai. Dažniau pasitaiko, kad tas puikiai kalbantis žmogus iki beprotybės įnikęs į savo susidomėjimo objektą, labai jautrus, o rutinos pažeidimai jį padaro kuriam laikui neveiksnų. Arba nekalbantis žmogus kur kas geriau supranta socialinius ritualus, be vargo išgyvena pokyčius…
Nėra taip, kad žmonės turėtų mažiau autizmo ir daugiau autizmo. Kiekvienas iš atskirų bruožų reiškiasi skirtingai ir skirtingais lygmenimis.
Dar labiau spektrą praplečia tas faktorius, jog skirtingu metu ir skirtingomis aplinkybėmis tam tikri autistiški aspektai gali reikštis stipriau arba silpniau. Dažnai pasitaikantis atvejis – gebėjimo kalbėti praradimas arba ženklus susilpnėjimas streso situacijoje, ištinkantis netgi visiškai laisvai, gerai, literatūriškai kalbančius autistiškus žmones. Vykstant dideliems pokyčiams gyvenime, patiriant įtampą, gali silpti domėjimasis pamėgta sritimi, keistis socialinė sąveika. Atvirkščiai, išgyvenant laimingus ir ramius periodus, auga atsparumas dirgikliams ir netikėtiems pokyčiams.
Taigi, ne tik skirtingos savybės išreikštos skirtingu lygmeniu, bet ir skirtingose situacijose ir skirtingais gyvenimo tarpsniais gali skirtis tų savybių raiška.
Spektras yra tarytum garso reguliavimo pultas, kur kiekvieno „tako“ svirtis yra vis kitame lygyje.
Ir štai šita skirtingų lygmenų idėja kažkaip kartais išvirsta į kitą prielaidą, kad neva visiems žmonėms yra būdingi autizmo bruožai.
Tikrai ne visiems žmonėms yra būdingi autizmo bruožai. Būti kartą-kitą nesupratus romantinio partnerio užuominos, susierzinti dėl vaikų keliamo triukšmo ar patirti įkvėpimą konstruojant tris lėktuvų modeliukus iš eilės dar nereiškia turėti autizmo bruožų, nes vis dėlto yra tam tikras slenkstis, iki kurio šie dalykai būna normaliai būdingi neurotipiniams žmonėms.
Tačiau, laimei, visi mes turime įgimtus instrumentus bent dalinai suprasti autistiškus žmones. Jeigu patyrėte nusivylimą, kai karantinas „sudegino“ išsvajotas atostogas svajonių kraštuose – numanote, ką turėtų patirti autistiškas žmogus, kai vietoje įprastos dienos veiklų turi važiuoti į šventę. Patyrimo mastelis yra toks pat.
Dar tas klaidingas įsivaizdavimas, kad visi mes esame spektre, manau, kartais kyla iš žmonių, kurie yra nediagnozuoti autistai, ir nuoširdžiai tebemano, kad tai, ką jie patiria, yra visuotina.
Tai nėra visuotina, bet norėčiau atkreipti dėmesį į įdomią mintį, kurią iškelia Kaylene George (šešių skirtingų neurologijų vaikų mama), apie tai, jog autizmo spektre esame tikrai ne visi, tačiau neurologinės įvairovės spektre tikrai visi esame. Tarp mūsų yra neurotipinių, itin apdovanotų, turinčių intelekto negalias, dėmesio sutrikimą, itin jautrių, turinčių visokių pasaulio suvokimo skirtybių – šia prasme mes visi esame neurologinės įvairovės spektre.
Bet autizmo spektras nėra visuotinis. Taip, jis skirtingas kiekvienu atveju: vienos svirtelės aukščiau pakeltos, kitos žemiau, komplektų ir kombinacijų galybė. Taip, jis kintantis, sunkiai paskaičiuojamas, netgi ne taip lengvai užčiuopiamas, bet iš principo, tai gana kontretus dalykas, ir žmogus arba yra spektre, arba ne.
https://autisticmama.com/all-on-the-autism-spectrum-somewhere-right/