Edinburgo universiteto mokslininkų komanda 2018-aisiais atliko
tyrimą, kurio išvados verčia suabejoti patologine autizmo prigimtimi.
Tai labai perspektyvus tyrimas, kuris, neabejoju, daugeliui besidominčių
autizmu turėtų būti įdomus.
Mūsų visuomenėje norma yra
neurotipinis bendravimas, o autizmas - nuokrypis, ir vienintelis
siūlomas koegzistavimo receptas - autistiškų žmonių mokymas
prisitaikyti prie neurotipinio elgesio. Mums sakoma, kad autistai
„nemoka bendrauti“, ir susirūpinę dėl autistiško vaiko ateities tėvai
deda didžiules pastangas, kad suteiktų bendravimo įrankius, kurių iš
prigimties jis neva stokoja.
Tyrimas, kurio santraukos nuoroda
yra straipsnio apačioje, parodo, kad autizmas reiškia bendravimo
skirtybę ir kitokią socialinio intelekto formą, bet ne stoką.
Dalyvavo 72 asmenys, padalinti į dvi grupes: autistiškų ir neurotipinių
žmonių. Devynias dienas jie atliko socialines užduotis, kurių esmė buvo
perduoti informaciją, įvertinti tarpusavio bendravimo kokybę bei
įvertinti kitų tyrimo dalyvių bendravimą iš šalies (filmuotoje
medžiagoje).
Nieko netikėta nėra tame, jog neurotipiniai žmonės
efektyviai perdavė vieni kitiems informaciją, teigiamai vertino
tarpusavio bendravimą ir jų nufilmuoti dialogai buvo teigiamai įvertinti
iš šalies.
Taip pat nieko nuostabaus, kad autistiški ir
neautistiški asmenys patyrė tam tikrų keblumų perduodami informaciją,
bendraudami tarpusavyje, bei jų dialogai iš šalies taip pat buvo
vertinti kaip mažiau efektyvaus ir sklandaus bendravimo pavyzdžiai.
Bet štai ši dalis verčia šį tą permąstyti: AUTISTIŠKI ŽMONĖS
TARPUSAVYJE BENDRAVO TAIP PAT SKLANDŽIAI, KAIP NEUROTIPINIAI. Jiems buvo
sudėtinga perduoti/priimti informaciją iš neautistiškų žmonių, bet
tarpusavyje jie nepatyrė to sunkumo. Bendravimas su neurotipiniais
žmonėmis jiems paliko mažiau malonų įspūdį negu su autistiškais, ir
lygiai taip pat iš šalies jų dialogai buvo vertinami teigiamai,
skirtingai negu mišrieji. Visų pakopų rezultatai autistų grupėse buvo
labai panašūs į tų pačių užduočių rezultatus neurotipinėse grupėse.
Tai yra medžiaga, įrodanti, jog autistai nestokoja bendravimo įrankių.
Verčiau, jie kalba kita socialine kalba, kuri lengvai, intuityviai
suprantama tokios pat neurologijos žmonėms. Ir norint tą „kalbos
barjerą“ peržengti nėra teisinga ir efektyvu reikalauti vienpusiško
autistiškų žmonių prisitaikymo prie neurotipinės daugumos.
Šiame
tyrime mes galime matyti, kad „normalūs“ žmonės trikdo autistus. Normos
atskaitos taškas yra nulemtas viso labo kiekybinio rodiklio:
neurotipinių žmonių yra daugiau, dėl to jų socialinė sąveika laikoma
norma, nors autistų tarpusavio sąveika yra tokia pat efektyvi ir
teikianti pozityvių patirčių.
Kuo daugiau mokslas pateiks duomenų
apie autistiškojo socialinio intelekto ypatybes, tuo labiau keisis ir
autistiškų žmonių integravimo metodai. Šiandien integracija pagrįsta
siekiu priartinti autistus prie neurotipinių papročių, bet rytoj,
tikėkimės, pastangos suprasti kitą socialinę kalbą taps abipusės. Nes
„tradicinis“ metodas kaipčiapasakius.... neveikia, ir tiek.
Kuo daugiau mokslas pateiks duomenų apie autistiškojo socialinio intelekto ypatybes, tuo labiau keisis ir autistiškų žmonių integravimo metodai. Šiandien integracija pagrįsta siekiu priartinti autistus prie neurotipinių papročių, bet rytoj, tikėkimės, pastangos suprasti kitą socialinę kalbą taps abipusės. Nes „tradicinis“ metodas kaipčiapasakius.... neveikia, ir tiek.