Aš mėgstu kalbą. Sinonimai, metaforos, naujadarai, dalyviai, padalyviai, šalutiniai sakiniai – tokia gausybė išraiškos galimybių! Gerbiu gramatiką ir sintaksę, netgi stengiuosi paisyti Jo Painybės Kirčiavimo… Iki virtuozinio šio bendravimo įrankio įvaldymo gal ir toloka, bet kalba mūsų namuose yra vertybė. Abu suaugę mūsų šeimoje visuomet mėgome kalbą.
Todėl abejonė, ar kunigaikštis kalbės, slėgė mus daug labiau negu pati diagnozė. Kalbos augimą sekėme plačiai išplėstomis ausimis, užrašinėjome naujus žodžius, rekordinio ilgio sakinius ar naujų situacijų verbalizavimą. Ir daugėjant įrodymų, kad jo potencialas išmokti kalbą yra pakankamas, mums atlėgo.
Tad aš labai gerai suprantu visus, kam „ar vaikas kalbės“ yra svarbiausias klausimas, ir kurie ilgisi prasmingų žodžių. Nes kalba yra mūsų vertybė, ji yra mums brangi, ir galimybė bendrauti sakytine kalba yra didelis malonumas (bent jau neurotipiniams žmonėms).
Bet, galbūt, abejonių „ar jis kalbės“ periodas būtų mūsų šeimai lengvesnis, jeigu laiku būtume susipažinę su požiūriu, kokį išdėsto Ann Memmott, kuri pati yra autistė ir 20 metų dirba autizmo specialiste – konsultuoja, moko, lavina. (Apačioje – nuoroda į jos straipsnį).
Ir ji išdėsto tokį paprastą dalyką: kalba nėra vienintelis bendravimo būdas! Taip pat (nors ir kaip ją brangintume) ji nėra pranašesnis bendravimo būdas negu kiti!
Ji pati išmoko kalbėti, nors iš prigimties yra nekalbančioji. Iki dešimties metų ji gebėjo atkartoti žodžius, bet nenaudojo bendravimui. Vienuolikos galėjo palaikyti trumpą pokalbį su patikimu žmogumi, aštuoniolikos – kalbėjo kiek daugiau, bet turėjo tylenės ir be galo kuklios asmenybės reputaciją. Penkiasdešimties ji skaito paskaitas ir diskutuoja. Bet iki šiol kalba yra tai, kas reikalauja iš jos susikaupimo ir pastangų. Nes ji mąsto ne žodžiais. Ji mąsto vaizdais, ir natūrali minčių išraiška jai yra vaizdai, judesys, garsai… Verbalinėje komunikacijoje ji turi vaizdus „išversti“ į žodžius, prisiminti, kaip jie tariami, ir tuomet ištarti. Su laiku tas procesas lengvėja.
Mes dažnai girdime frazę „laikas – ne mūsų pusėje“, kuomet kalbama apie autistiškų vaikų lavinimą. Vaikams reikalingas kokybiškas lavinimas, ir kantrus logopedo darbas gali esmingai palengvinti kalbos išmokimo kelią. Bet laikas yra mūsų pusėje! Tai patvritina Ann Memmott straipsnyje minimas tyrimas, atliktas 2012 metais (https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/23460690), kurio metu buvo tiriami 535 autistiški vaikai ir jaunuoliai, iki 4 metų visiškai nekalbėję. Sulaukę aštuonerių, 372 vaikai (7 iš 10) gebėjo ištarti frazes, 253 (beveik pusė) išmoko kalbėti laisvai aštuonerių ar vyresni.
Taigi, kalbėjimo potencialas gali atsiskleisti austiškiems vaikams vėliau. Bet Ann Memmott esminis patarimas yra ne šiaip duoti vaikams laiko, bet suteikti jiems galimybę lavinti bendravimo įgūdžius natūraliausiais būdais. Pagalbinės bendravimo priemonės – gestai, vaizdai ar bendravimo programėlės nesutrukdys išmokti kalbėti (jeigu vaikas linkęs naudoti kalbą). Atvirkščiai, jos praplečia galimybes ir leidžia bendrauti natūraliai ir autentiškai.
Kalbos privalumas yra tas, kad ją daug kas supranta (ne kitoj šaly, be abejo). Bet stresinėje situacijoje, kai kalba būna reikalingiausia, autistiškas žmogus gali ją pamiršti. Tuo metu, kai jam gali reikėti pagalbos, žodžiai yra sudėtingiausias kelias jos paprašyti, nes kalba jam nėra intuityvi, reikalingas ramus protas jai valdyti.
Ir kitas dalykas, kad alternatyvios bendravimo priemonės – kaip gestų ar vaizdų kalbos – yra tokios pat turtingos, įdomios, spalvingos išraiškos priemonės, kaip ir sakytinis žodis. Ir galėti jomis komunikuoti, turėti tokią galimybę ir džiaugsmą reikšti mintis priimtiniausiu ir natūraliausiu būdu daliai autistiškų žmonių yra taip pat svarbu, kaip neurotipiniams – puoselėti kalbą.
Per 20 metų darbo su autistiškais žmonėmis Ann Memmott sakosi nesutikusi nė vieno, kuris nekomunikuotų, nors tėvai ne visuomet „užskaitė“ komunikaciją kaip komunikaciją. Pavyzdžiui, ypač dažnai tėvai sakosi besiilgintys meilės žodžių iš vaiko, nors jo meilė akivaizdi ir reiškiama daugybe būdų…
Taip, aš mėgstu kalbą ir džiaugiuosi, kad visi trys jau galime ja susišnekėti (suaugę, žinoma, kaip kada…), bet iš principo mes ją pervertiname. Kitokia komunikacija gali būti tokia pat turtinga ir spalvinga, ir teikianti tą patį džiaugsmą bei praktinę naudą.
Sunku prognozuoti, ar vaikas kalbės. Bet jis bendrauja! Svarbu atsakyti tuo pačiu ir sukurti sąlygas tobulinti bendravimo galimybes ir kokybę. Nėra lengva, bet verta.
http://www.thinkingautismguide.com/2019/01/can-my-child-ever-learn-to-speak.html