Melą apie tai, jog autistai stokoja empatijos, laikau itin
kenksmingu. Šita prielaida yra kažkokia dehumanizuojanti ir toli
prasilenkianti su tikrove.
Puikiai pamenu, kaip pirmuosius savo įtarimus dėl vaiko autizmo vijome
šalin, matydami jo didžiulį jautrumą emocijoms, ar jas reikštume mes, ar
jos būtų perteiktos piešinyje, ar animacijoje. Kurį laiką manėme, jog
jis yra išimtis, kol sutikome kitus autistiškus vaikus bei nebe vaikus
ir supratome, jog nėra!
Šis mitas gimė iš neurotipinių žmonių
empatijos stokos: iš jų negebėjimo suprasti autistiškų žmonių
atsako,dažnai besiskiriančio nuo neurotipinių žmonių reakcijų. Bet
kitoks elgesys nereiškia nesupratimo ar kito žmogaus emocijų ignoravimo.
Ir tai pagaliau patvirtina mokslas.
Kento
universiteto psichologai tyrimui pasitelkė akių sekimo įrangą.
Autistiškiems ir neautistiškiems suaugusiems tyrimo dalyviams buvo
siūlomi literatūriniai tekstai: vienas su nelaiminga atomazga, kurios
galima buvo išvengti, kitas - su laiminga, nors pagal aplinkybes viskas
galėjo baigtis prasčiau. Atitinkamai, iš tyrimo dalyvių buvo tikimasi,
kad jie atpažins apgailestavimo arba palengvėjimo emocijas.
Autistiški ir neautistiški suaugę, dalyvavę tyrime, vienodai atpažino apgailestavimą.
Palengvėjimo emociją autistiški asmenys atpažino šiek tiek geriau negu neautistiški.
Rezultatas aiškus: tyrimas parodė, kad autistiški žmonės suvokia kito jausmus.
https://www.sciencedaily.com/releases/2019/01/190107112947.htm