Melą apie tai, jog autistai stokoja empatijos, laikau itin kenksmingu. Šita prielaida yra kažkokia dehumanizuojanti ir toli prasilenkianti su tikrove.
Puikiai pamenu, kaip pirmuosius savo įtarimus dėl vaiko autizmo vijome šalin, matydami jo didžiulį jautrumą emocijoms, ar jas reikštume mes, ar jos būtų perteiktos piešinyje, ar animacijoje. Kurį laiką manėme, jog jis yra išimtis, kol sutikome kitus autistiškus vaikus bei nebe vaikus ir supratome, jog nėra!
Šis mitas gimė iš neurotipinių žmonių empatijos stokos: iš jų negebėjimo suprasti autistiškų žmonių atsako,dažnai besiskiriančio nuo neurotipinių žmonių reakcijų. Bet kitoks elgesys nereiškia nesupratimo ar kito žmogaus emocijų ignoravimo.
Ir tai pagaliau patvirtina mokslas.
Kento universiteto psichologai tyrimui pasitelkė akių sekimo įrangą. Autistiškiems ir neautistiškiems suaugusiems tyrimo dalyviams buvo siūlomi literatūriniai tekstai: vienas su nelaiminga atomazga, kurios galima buvo išvengti, kitas – su laiminga, nors pagal aplinkybes viskas galėjo baigtis prasčiau. Atitinkamai, iš tyrimo dalyvių buvo tikimasi, kad jie atpažins apgailestavimo arba palengvėjimo emocijas.
Autistiški ir neautistiški suaugę, dalyvavę tyrime, vienodai atpažino apgailestavimą.
Palengvėjimo emociją autistiški asmenys atpažino šiek tiek geriau negu neautistiški.
Rezultatas aiškus: tyrimas parodė, kad autistiški žmonės suvokia kito jausmus.
https://www.sciencedaily.com/releases/2019/01/190107112947.htm