Vakar mūsų kunigaikštis (taip kartais tituluojame atžalą – dėl vieno Lietuvos valdovų garbei skirto jam vardo ir kartu dėl jam mūsų teikiamų privilegijų gausos) sudalyvavo smagiame renginyje: Lietuvos futbolo federacija pakvietė Trakų futbolo komandą bei keletą žavingų piračių pažaisti sportinius žaidimus su darželinukais, turinčiais specialiųjų poreikių. Kvietimas sukėlė dvejopas mintis. Viena jų buvo „kaip smagu!“, o kita „bet kodėl atskiras renginys, juk integracija, juk tolerancija, juk visi lygūs“. Ar mums tikrai reikia VIP renginių vietoje bendrų?
Taip. Tik ne „vietoje“, o „greta“ – būtinai! Šį atsakymą man davė vaiko juokas, laimingos akys, sėkmingai įkalti įvarčiai ir visos jo esybės spinduliuojamas azartas. Žinoma, visa tai galėjo būti patirta ir bendrame renginyje, bet VIP formatas yra draugiškesnis itin jautriems vaikams, kameriškesnis ir patogesnis. Kai kuriems tai – vienintelė galimybė sudalyvauti sportinėje „masuotėje“. Taip pat LFF tokiu būdu sukuria progą įkvėpti, sustiprinti pozityvų sporto įvaizdį ir apsikeisti geromis emocijomis.
O svarbiausia – tose VIP erdvėse mes, kaip bendruomenė, pamatome vieni kitus. Tolerancija prasideda nuo mūsų. Ir ji prasideda tuomet, kai mes patys priimame kūnų ir protų įvairovę. Kai džiaugiamės, matydami savo kitokį vaiką kitaip kitokio vaiko kompanijoje. Kai norime ir gebame paaiškinti, kodėl kitas yra kitoks arba kaip būtų draugiška pasielgti su juo. Kai esame viena stipri komanda.