Socialiniuose tinkluose plinta sureagavimai, komentarai apie porą, nusprendusią nutraukti nėštumą, sužinojus apie tai, kad vaisius turi Downo sindromą. Vieni teisina, kiti smerkia. Visa tai vyksta paaštrėjusių diskusijų apie abortų prieinamumą ir moterų teises į savo kūną fone.
Šitą nužmogėjimo spektaklį skauda stebėti, ir jis liečia mus tiesiogiai, nes kalbama yra apie neįgalaus žmogaus gyvybės vertę, apie žmonių teisę daryti sprendimus ir ribą tarp privataus ir viešo gyvenimo bei jos griūties skaudžią žalą. Pamėginsiu sureaguoti ir paaiškinti, kodėl matau tame nužmogėjimą ir kokias pamokas galėtume (turėtume) čia išmokti.
Pirmiausia, noriu atsiriboti nuo privataus poelgio – aborto – moralinio vertinimo. Šis sprendimas priklauso šeimai, jis yra visiškai legalus ir mediciniškai saugus. Ką mes darytume panašioj situacijoj – neturi nieko bendra su kitos šeimos situacija. Prenatalinė diagnostika egzistuoja būtent tuo tikslu, ir visiškai ne mano reikalas, kokį kita pora priima sprendimą – asmeninis gyvenimas nėra platforma kažkam įrodyti, kad esi šventasis... Nebent turi milijonus sekėjų, ir savo triusikus transliuoji pasauliui.
Tą akimirką, kai savo reakciją į diagnozę ir sprendimą nutraukti nėštumą jie ištransliavo viešai, visiškai aiškiai prognozuodami auditorijos dydį – privatus sprendimas tapo viešu lozungu. Detaliai aprašydami sunkumus, kurių tikimybės jie pabūgo, ir stuobriškai mėgindami pasiteisinti, tie žmonės paskleidė skaudų, šiurkštų, bjaurų melą, kad kitokio žmogaus gyvybė esanti mažiau vertinga negu „normalaus“. „Ateityje tikimės geresnių rezultatų,“ - vylėsi jie, skleisdami milijonams žmonių, tarp jų – neįgaliesiems, neįgalių vaikų tėvams ir artimiesiems – kad vaikelio su Downo sindromu gimimo perspektyva – „blogas rezultatas“.
Dabar tie žmonės geltoniesiems dienraščiams išplatinę virkavimus, kaip juos baugina pikti komentatoriai, ir nesupranta, už ką juos taip baudžia „pro-liferiai“. Bet jeigu jie pasižvalgytų po tą pačią socialinių tinklų erdvę, kurią jie teršia, pamatytų daugybę laimingų šeimų nuotraukų, istorijų, video ir memų, kurie jiems sako „mes esame verti gyventi“. Tai nėra diskusija apie teisę planuoti savo šeimą, tai yra jau esančių, gyvų, tikrų žmonių savigynos eisena, kuri tapo būtina todėl, kad du cinikai nusprendė, jog truputis eugenikos kilstels jų peržiūrų rodiklius.
Viešas privataus gyvenimo transliavimas nėra privatus reikalas. Netgi šiam seniai apmirusiam tinklaraščiui galioja žurnalistų etikos kodeksas. Maža ar didelė būtų auditorija, mes atsakome už tai, ką skleidžiame, tai yra viešos informacijos rengimas, ir tai mūsų pasirinkimas ir atsakomybė – sukurti kažką naudingo ar pardavinėti zebrų pieną, kuris geriamas per pilnatį vidutinio dydžio gurkšniais galbūt sukels ne viduriavimą, o kokius nors stebuklingus smegenų jungčių pokyčius. Už zebrų pieno žalą (kad ir finansinę) viešos informacijos rengėjui gali tekti atsakyti.
Šiuo atveju didžiulis žiniasklaidos kanalas įvykdė išpuolį prieš neįgaliųjų bendruomenę.
Jų intencija nebuvo išpuolis, jų tikslas buvo siauras egoistinis – saviguoda, sulaukti palaikymo ir įžiebti kontroversiją, kurią galėtų monetizuoti. Tačiau daugybė žmonių, kurie kasdien siekia kurti geresnį, atviresnį, patogesnį visiems, draugiškesnį pasaulį, įdeda daug darbo šviesdami visuomenę, šiandien sako, kad jų pastangos buvusios nubrauktos... Prisidengiant „pasirinkimo teise“ internete tiražuojamas neįgaliųjų nurašymas, kurį reikalaujama gerbti kaip neva „privatų pasirinkimą“.
Mes kasdien stebime „privačių situacijų“ maskuojamą neįgaliųjų puolimą. Pervargę tėvai, viešai besiskundžiantys savo vaikų elgesiu, filmuojantys sunkiausius savo vaikų išlydžius, einantys į televizijos laidas paverkti prieš kameras, kokie jie nubausti ar kokie jie didvyriai... Visiems mums sveika atminti, kad kai mes siekiame būti matomi, rodome ne tik savo privačius pasirinkimus bei jausmus, bet transliuojame žinutes, kurios veikia kitus asmenis – dažnai pažeidžiamus, turinčius teisę į privatumą, į pagarbą ir gyvenimą, kuris neturi būti nuolatinis „awareness“ paradas.
Tebūnie ši istorija priminimas, kad vieša erdvė pilna visokio plauko oportunistų, kurie skaudžias diskusijas ir pažeidžiamųjų situacijas mėgins paversti savo nauda. Neleiskime jiems pakenkti mūsų artimiesiems. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra vertingas.