Valgio mokslas

„Mano vaikas NIEKO nevalgo!!!“ – šita dejonė gali išsprūsti bet kam iš tėvų, mat tikrai nemaža dalis vaikų nelengvai plečia maisto racioną. Bet mes čia nekalbėsime apie eilinius pasiraukymus prie sriubos lėkštės, įsigeidimus sukeisti deserto ir košės eiliškumą ar pageidavimus kotleto „kaip pas močiutę“, kurių nutinka, greičiausiai, daugelyje šeimų, bemaž prie kiekvieno stalo. Bet yra vaikų, kurie iš tiesų nevalgo beveik nieko, kas mūsuose laikoma pilnaverčiu maistu. Sauja traškučių, sausainis, keli guminukai – argi tai maistas? Ir jeigu Jūsų atžala jau kelias savaites laikosi griežtos sūrio lazdelių dietos, protestuodama prieš kiekvieną bandymą pasiūlyti šaukštą troškinio ar gabalėlį vaisiaus – Jūs žinote, kad valgis yra mokslas…

Visa tėvų meilės koncepcija pagrįsta maistu. Gerą rūpinimąsi vaikais pirmiausia siejame su tinkamos, sveikos subalansuotos mitybos užtikrinimu. Greito maisto restoranuose gerą mamą pažinsi iš to, kad ji mažyliui prie mėsainio renkasi morkytes… Kai turime priekaištų savo tėvams, kas nors būtinai išblaivins priminimu „bet juk jie tave MAITINO“. Taigi, maitinti = mylėti, ir jeigu mums nepavyksta pamaitinti vaikų, kokie gi mes tuomet tėvai?

Jeigu esate tai patyrę – greičiausiai, jau pernaršėte visus įmanomus straipsnius ta tema ir išbandėte daug gudrybių ir triukų, kaip įvilioti vaiką į maisto spąstus: žaidimukai, gaminimas drauge, įvairios patiekimo kombinacijos, paragavimo prieš atsisakant taisyklė ir t. t. Tad mes čionai nepradėsime pildyti tų triukų arsenalo. Šiame straipsnyje mes jums nepapasakosime, kaip padaryti, kad vaikas valgytų tam tikrus dalykus ar daugiau dalykų negu valgo dabar, bet pasidalinsime, ką mums per mūsų vaiko maitinimo karjerą pavyko patiems išsiaiškinti apie nevalgymą ir kas mums padėjo jaustis visiems prie stalo geriau.

KAI IŠALKS…

Tikriausiai, esate girdėję tokį patarimą – leisti vaikui išalkti, ir tuomet jis būsiąs gerokai sukalbamesnis meniu klausimais. Šiame patarime yra racijos tik tiek, kad iš tiesų pavalgymo perspektyva šviečia tik išalkus, mat sotus žmogus valgiu domisi žymiai mažiau. Bet viltis, kad išalkęs vaikas suvalgys bet kokį jūsų siūlomą vertingą maistą, yra bergždžia.

Štai jums pavyzdys. Įsivaizduokite save egzotiškoje šalyje… Po ilgos ekskursijos gerokai išalkote, jums ruošiama puota… Ir gaunate garuojantį puodą riebių tingiai šliaužiojančių lėkštėje vikšrų. Vertėjai jums pasakoja apie maistingas šio delikateso savybes, šeimininkai kemša juos jūsų akivaizdoje, rodydami, kaip gardu ir nuostabu smaguriauti gyvais marinuotais vikšrais. Kiek išalkę turėtumėte būti, kad pavalgytumėte šioje puotoje? Kai kurie įsidrąsintumėte ir gal netgi pamėgtumėte gomurio naujieną. Bet iš tikro šios patirties baigtis priklausytų nuo to, kaip jūs pakeliate alkį, kaip drąsiai priimate naujoves, kiek pasitikėtumėte tais jus vaišinusiais žmonėmis… Nebūtų labai lengva pasisotinti.

Kiekvieną kartą, kai siūlote gardžios sriubos lėkštę vaikui, kuris nevalgo sriubos, jūs ateinate su lėkšte tingiai judančių garuojančioje lėkštėje vikšrų… Tad nepriklausomai nuo alkio lygmens, tas maistas, greičiausiai, nebus suvalgytas, ir jūs vėl tepsite sumuštinį – geriausiu atveju su riešutų sviestu ir bananais, blogiausiu – su šokoladiniu kremu. Ir darysite tą skubiai, nes… Dažnam autistiškam vaikui ALKIS YRA VALGIO PRIEŠAS.

Tiksliau, alkis yra visko priešas. Jis užklumpa netikėtai. Tai nutinka ir vaikams, ir suaugusiems. Alkis sukelia blogą savijautą, dirglumą ir pyktį.

Daliai autistiškų žmonių yra sunku laiku pajausti ir atpažinti alkį. Kai kurie suaugusieji netgi nusistato sau priminimus, žadintuvus, kad pavalgytų, nes kitu atveju jie gali pamiršti, arba prisiminti tuo metu, kai jau labai sudėtinga tą alkį tverti. Tokios būsenos, kai yra labai stipriai išalkęs, vaiką (ar suaugusįjį) gali lengvai ištikti protrūkis. Ir štai jūsų vaikas pasiekęs tokios išalkimo būsenos, kurioje, anot bobučių, turėtų mielai sukirsti bet ką, bet efektas priešingas – vaikas suirzęs, įpykęs, atsisako ir maisto, ir savo mėgstamiausių veiklų, ir jau nebėra svarbu, ar tai obuolys, ar ledai, ar traškučiai – jeigu yra pasiekta ta aštrioji alkio riba, sunku įsiūlyti (bet būtina) bet kokį maistą, kuris mažina alkio skausmą ir veda į sotumo komfortą.

Todėl nereikia laukti, kol vaikas išalks. Nusistovėjęs dienos ritmas su tam tikrais intervalais tarp valgio padės išvengti peralkimo fazių. Mes mėgstame užkandžiavimą dienos metu taip pat, ir tai nebūtinai sveiki užkandžiai, nes… kalorijos yra svarbiau nei vitaminai!
Ką??? Kas čia per nesąmonė?? Aš jokiu būdu neteigiu, jog nereikia stengtis, kad vaiko racionas būtų kuo turtingesnis ir kuo naudingesnis sveikatai. Reikia. Bet mums tenka rinktis ne tarp makaronų ir salotų lėkštės. Mums tenka rinktis tarp makaronų ir špygos. Nes ta salotų lėkštė liks nepaliesta. Kodėl ji liks nepaliesta? Jūs pagaminote jas nuostabiai, visi valgo ir giria, daržovės šviežutėlės, padažas puikus, ir visi skoniai dera. Kodėl jos netinka jam ar jai?

MAISTAS TURI BŪTI NUSPĖJAMAS IR MALONIOS PATIKIMOS TEKSTŪROS

Jūsų salotos viskuo geros, bet jos gali būti truputį rūgštesnės, truputį sūresnės, sultingesnės ar mažiau sultingos nei praėjusį kartą. Vienos daržovės kietesnės, kitos minkštesnės. Daugybė tekstūrų, daugybė lytėjimo informacijos kiekviename kąsnyje. Kai kuriems autistiškiems žmonėms tai patinka, kai kuriems – kategoriškai ne. Skonis? Dalis autistiškų žmonių jaučia skonį kitaip nei neurotipiniai žmonės. Kartais gali būti sudėtinga pasimėgauti skoniu, o kai tų skonių yra daug įvairių vienoje lėkštėje – tuo labiau jie gali trikdyti. Netgi kokybiškai pagamintas maistas gali pavirsti ta nesaugia judančių vikšrų lėkšte.

Todėl yra svarbu ne tik maistą pasiūlyti tinkamu metu, bet ir kad tai būtų komfortiškas, pažįstamas maistas. Štai kodėl žmogus gali mėnesių mėnesiais misti vien bandelėmis – nes jos daugiau mažiau tokios pat, jos gana neutralios savo skoniu ir nuspėjamos. Arba traškučiai – mmmm, kaskart vis tokie pat, jokių siurprizų, tobula!

Kartais tėvai, matydami, kad vaikas patikimai valgo kokį nors maistą, ima slapčiomis įmaišyti kažkokių naujų ingredientų, tokiu būdu mėgindami pripratinti prie įvairesnio valgio ir suteikti pilnavertiškesnio maisto… Jeigu jums pavyko – sveikinu, praslydote. Jei ne – užjaučiu, dabar jūsų vaikas nebevalgo ir to vienintelio dalyko, kurį patikimai valgydavo, ir mažiau pasitiki jumis.

Iš tiesų, tas patikimas noriai valgomas maistas gali tapti vartais į maisto pažinimą ir platesnį racioną.

Bet nauji ingredientai jame turėtų atsirasti ne slapta, o parodant ir informuojant, ko dedama, pasakojant, kokio skonio tikėtis ir kokių naudingų medžiagų ten yra. Nes tokiu būdu ragautojas turi galimybę pasiruošti suvokti naują skonį kaip naują skonį, o ne neaiškų „kažkas kitaip“, bei nepraras pasitikėjimo maitintojais. Jis gali atsisakyti ragauti. Nieko tokio, kai atsisako.

Jeigu atsisako – galima visuomet valgyti tą patikimą komforto maistą, net jeigu jis kraupina visas bobutes apylinkėje. Pica kiekvieną dieną? Tai juk yra paplotis, gausiai aplietas trintais pomidorais su sūriu! Mėsainiai? Tai yra pilnavertis maistas: kokybiška mėsa, daržovės ir padažai, suspausti tarp dviejų šviežių bandelių. Daugelis tų dalykų yra geras maistas, ne prastesnis nei kotleto-bulvės-tarkuotų morkų klasika.

Maistas, kurį vaikas valgo nesiraukydamas, moko vieno labai vertingo dalyko – VALGYTI SU MALONUMU.

Persekiojimas su morka duos atvirkštinį efektą. Valgio malonumas daliai autistiškų žmonių nėra savaime suprantamas.
Ir jeigu žmogus nevalgo to, ano trečio, o valgo tik dalyką N su M priedu, tai nereiškia, kad jis yra išlepęs bei reikia jį perlaužti badu, kad valgytų tai, ką mama ir tėtis laiko sveiku vertingu maistu. Tai reiškia, kad jam nelengva valgyti, jam didelis darbas vartoti maistą ir stiprus dirgiklis suvokti maistą – jo skonį, tekstūrą, temperatūrą, kvapą ir išvaizdą. Kad tas darbas būtų paprastesnis, mes galime sukurti valgiui palankų dienos ritmą, stengtis suprasti, kurie maisto keliami pojūčiai patinka/nepatinka, ir tiesiog mėgautis maistu visa šeima, nekovojant už tai, kad tai būtų tam tikras, mūsų sveiko maisto vizijas atitinkantis maistas. Mes tiesiog turime suteikti galimybę pamėgti valgį. O morka? Palauks…

Parašykite komentarą