Kai pakilo banga diskusijų apie Stambulo konvenciją (tiksliau, apie tam tikras joje pavartotas sąvokas, kuriose buvo įžvelgtos grėsmės), viešoje erdvėje pliekstelėjo visokių karštų ginčų, kaltinimų, komentarų, ir man užkliuvo akys už tokių įdomių, žinot, palyginimų… „Diskriminuojamų grupių yra daugiau, bet jie garsiai nerėkia kaip LGBT“, „neįgalių vaikų tėvai tai nekiša visiems savo problemų“ arba „susidūrusieji su negalia bent turi pagrįstus reikalavimus, jie iš tikro pažeidžiami, o šitie…“ Kadangi mes, mūsų šeima, priklausome tai grupei, kuri čia tokia teisinga palyginus su rėksniais LGBT pasirodė, norisi pažymėti kelis svarbius dalykus, kodėl toks mūsų priešpastatymas su LGBT bendruomene yra iš esmės neteisingas.
1. TYLI KOVA NĖRA EFEKTYVI
Taip, neįgalieji, neįgaliųjų vaikų tėvai, o siauriau – autistiškų vaikų tėvai – esame labai taikūs ir faini kariautojai. Autistiškų suaugusių žmonių bendruomenė iš viso yra dar tik besiformuojanti (bet sveikiname jos užgimimą). Nerengiam paradų, neužmėtome valdžios institucijų skundais, į teismus nesikreipiam. Ir ką mes turime? Perkrautą raidos centrą, menkai prieinamas ir ne visuomet efektyvias pagalbos priemones vaikams, nulį pagalbos priemonių suaugusiems autistiškiems žmonėms (net nevykdoma jų diagnostika!) ir pažadą, kad 2024 metais visi autistiški vaikučiai sueis į bendras klases, o ten jau trauksime loterijos bilietus, kuri mokykla bus pasirengusi, kuri ne.
Mes turime priežasčių nesikreipti į teismus, nemitinguoti prie Seimo ir nerengti paradų. Mes per daug esame užsiėmę savo vaikų lavinimu ir tausojimu, vienas svarbių to elementų – saugi rutina ir psichologinė ramybė. Kai kurie esame tinginiai, kai kurie – bailiai arba du viename, bet dažnam mūsų labiau rūpi čia ir dabar šiandien užtikrinti savo vaikui geriausias galimas sąlygas negu investuoti jėgas į kovą, kurios rezultatus skins geriausiu atveju mūsų vaikaičiai. Kas renkasi aktyvios kovos kelią – aukoja savo ramybę ir sveikatą vardan mūsų visų. Kas yra pasiekta – tas pasiekta ne mandagiu tylėjimu, o ta iniciatyva, kurią rodė „Lietaus vaikai“, kitos grupės – pagarba jiems, bet kritinė masė mūsų tyli ir tylės. Bet tame, atleiskite, ponai, nėra nieko tokio jau šaunaus.
O LGBT bendruomenė – netyli. Jie mažiau bijo, jų didesnis tarptautinis kovos už savo teises įdirbis, jie žino, kad tai veikia, nes jie mato pokyčius kitose pasaulio šalyse.
Tad tegu jie šaukia, nes kalbant ramiu tonu niekas nesupranta, kad žmogaus teisių nepaisymas netoleruotinas. Tegu jie šaukia, ir tegu jiems pasiseka, nes kova reikalauja šiek tiek agresijos, be jos niekas nejuda iš mirties taško. Mūsų, autistiškų vaikų tėvų, bendruomenė yra gyvas pavyzdys, kaip tai gali nejudėti, kai nejudini. Jų sėkmė bus ir mūsų sėkmė, nes užtikrinus vienos grupės teises, jau lieka paruošti argumentai kitoms grupėms apginti.
2. PASYVUMAS NEAPSAUGO NUO NEAPYKANTOS
Kartais taip atrodo, kad jeigu neatidengsi pridergto klozeto dangčio – tai ten nieko nėra, švarus vandenukas. Va, rengia LGBT „paradus“ (na, tikros eitynės jau buvo kaži kada, gili istorija) – ir visus tik išdirgina, išprovokuoja, visi, prieš tai buvę geručiai ir tolerantiški, pratrūksta pykti…
Mes nerengiam paradų… Taigi mes balti ir pūkuoti, mus turi toleruoti tobulai. Bet kai perskaitote kokį straipsnį apie autistiškų vaikų turinčią šeimą, ar užmetate akį į komentarus?.. Kai kur nors publikuojamas mūsų duotas interviu, mes vis gauname iš pažįstamų įspėjimus „tik neskaitykit komentarų, ten baisu!“ Mes, žinokit, paskaitome tuos komentarus kartais. Santrauka: „tiems nenormaliems yra specmokyklos“, „tėvai save apgaudinėja ir vaidina laimingus, bet juk žino, kad taip nėra“ arba yra dar tokių ale tolerantiškų „neturiu nieko prieš tokius vaikučius, bet tikrai baisu, kai su normaliais tokį vaiką klasėje pasodina“. Ne, būtinai rašo „normaleis“ ir „toky“ bei „klaseja“. O mes neiname į jokius paradus. Tad, matyt, ne paradai augina neapykantą, tik viso labo sudaro sąlygas jai atsidengti. Nekalbėsime, nesirodysime, būsime tyliai – viešajame diskurse neapykantos nematysime. Ji tiesiog užklups kasdienybėje.
Bet kai rengi paradą – apie tai visa šalis diskutuoja pusę metų, ir tame diskurse tarp begalybės neapykantos žodžių nuskamba taip pat ir tos grupės, kuri rengia paradą, pozicija. Vyksta švietimas. Sklinda informacija – kas tai yra, kaip, kodėl. Mes niekada nerengsime parado, nes tai būtų vaikų privatumo pažeidimas ir didelis sensorinis bei emocinis iššūkis jiems, bet viešumas, didelės akcijos, skambūs žodžiai, intensyvus informavimas – šito mes tikrai turėtume mokytis iš LGBT. (Ir dar vienybės, nes mūsų bendruomenėje vieni tiki biheviorizmu, kiti žuvų taukais, ir nežinia, kurioj pusėj draugai, kur priešai) Tarptautinė autistų bendruomenė būtent LGBT veiklos modeliais ir seka, nes…
3. MŪSŲ RŪPESČIAI NĖRA TOKIE SKIRTINGI
Įdomi detalė: tyrimai rodo, kad autistiški žmonės dažniau būna priklausantys LGBT:
Taigi, autistiškų žmonių ir LGBT bendruomenės persidengia. Jos ne tik persidengia, LGBT judėjimas daro didžiulę įtaką autistiškų žmonių kovos už savo teises metodams, formuluotėms. Nes esminė problema sutampa: tiek autistai, tiek LGBT visuomenės atstumiami dėl to, kas jie yra iš prigimties ir ko jie negali pakeisti. Kad kuo mažiau patirtų neigiamo požiūrio į jų tapatybę pasekmių, jie turi maskuotis, turi pritapti, nesidemonstruoti.
Reikalavimas nesidemonstruoti – tai suvyniotas į vatą reikalavimas neegzistuoti. Būk, tačiau nebūk savimi. Aš tave priimu, bet tik tada, kai tu apsimeti esąs tuo, kuo aš noriu, kad būtum.
Su šiuo spaudimu susiduria autistiški žmonės ir LGBT žmonės, o tie, kurie yra vienu metu ir autistiški, ir LGBT – patiria jo dvigubai, o kas liūdniausia – patiria to spaudimo ir grupių, kurioms priklauso, viduje. Nes dalis neurologinės įvairovės šalininkų yra homofobai, o dalis LGBT šalininkų yra eibleistai.
Bet normaliai taip neturėtų būti, nes…
4. ŽMOGAUS TEISĖS YRA ŽMOGAUS TEISĖS
Vienų pažeidžiama teisė į šeimos kūrimą, kitų – į išsilavinimą, savo gabumų realizavimą, pritaikytą aplinką, ir abiejų grupių pažeidžiama teisė į orumą, saugumą, į savivertę, į paprastą žinojimą, kad nesi brokuotas. Nėra jokio konkurso, kam sunkiau. Tai yra VIENA kova. Tai yra kova už žmogaus teises. Už moterų, juodaodžių, LGBT, neregių, žmonių su Dauno sindromu teises – visa tai yra ta pati kova!
Bet palaukit! – šiaip taip ištvėręs iki šios teksto vietos (o greičiausiai jau seniai trenkęs kryželiu ekrano kampe) šūkteli labai tolerantiškas, bet prašantis nesidemonstruoti, žmogus, – aš juk ginu silpnesnį, ginu savo vaiką, o tie LGBT taigi subrendę, stiprūs savarankiški – kažkokių perteklinių dalykų gyvenime įsigeidė! Mes nesame panašūs!!
Yra vienas niuansas: autistiški žmonės – suaugę autistiški žmonės – taip pat pakovoja jau ir patys už save, ir už tuos, kurie kovoti negali – vaikus ir tuos bendruomenės narius, kurie turi mažai įrankių iškomunikuoti savo idėjas, per mažai emocinių jėgų tam… O LGBT bendruomenės nariai – tie, kurie yra stiprūs, turintys gerus darbus, palaikančių žmonių ratą, kažkokią padėtį visuomenėje – jie gina ir save, ir tuos, kurie dar tik pradeda suvokti savo lytiškumą ir bijo… Kurie bijo savo fantazijų, bijo išsiduoti… Lygiai taip, kaip autistiškiems vaikams, kančia, kurią jie patiria visuomenėje, kuri prašo nesidemonstruoti ir nepriima jų prigimtinių savybių, jiems gali kainuoti laimę, sveikatą ir gyvybę.
Mes neturime teisės reikalauti visuomenės priimti mūsų vaikus ir suteikti jiems galimybes, leisti jiems atsiskleisti ir klestėti, jeigu nepripažinsime kitų „kitokių“ teisės būti ir dalyvauti visuomenėje. Tad negali būti jokių lyginimų, kokie jau neįgaliųjų tėvai kantrūs, o jau LGBT nepadoriai kiša čia savo problemas. Jie teisingai daro. Žiūrim ir mokomės! O jeigu juos palaikysime – palaikymas vėliau sugrįš, ir vaivorykštė padės įžiebti danguje aukso begalybę.
Taikliai pasakyta!