O jeigu dauguma būtų autistai?

Neretai antivakseriai, bei kiti „susirūpinę piliečiai“ pateikia „kraupią“ statistiką, kad pasaulyje daugėja autistiškų žmonių, kad dėl to kažkas kaltas, ir reikia kažką daryti. Nes juk pasaulio pabaiga ateis, jei dauguma bus autistai.

Jie nenutuokia, koks tas pasaulis būtų, jei daugumą sudarytų asmenys esantys „spektre“. Atsižvelgiant į autistų pasisakymus, jų poreikius, galima suprojektuoti tą „baisųjį“ pasaulį, kuriame daugumą sudarytų autistiški žmonės. Taigi, pafantazuokim!

Būtų mažiau dirgiklių. Niekas nenaudotų automobilių klaksonų be reikalo, nerengtų triukšmingų mugių. „Trankios“ muzikos koncertai būtų įgarsinami saugiu ausų būgneliams garsumu, diskotekose šviesų mirgėjimas būtų švelnus ir negreitas.

Mada ir dizainas taptų sensoriškai draugiškesni, drabužių gamintojai nebesiūtų etikečių iš vidinės pusės ties kaklu ar juosmeniu, perkeltų jas į mažiau jautrias vietas ar rastų apskritai kitokią alternatyvą. Gražūs nepatogūs audiniai liktų dėvimi neurotipinės mažumos išsišokėlių. Greitąją madą pakeistų tvarioji, tačiau spartus kūrybinis mados ir dizaino vystymasis išliktų, kadangi autistiški smegenys itin jautrūs vizualinei informacijai, ir ši sritis neišvengiamai klestėtų.

Pramogų industrija skirtų mažiau dėmesio susibūrimams ir masiniams renginiams, ir kur kas daugiau – sensoriniams malonumams. Galbūt, klasikiniai sensoriniai kambariai būtų dar labiau ištobulinti ir steigiami „ant kiekvieno kampo“ arba įrengiami kiekvienuose namuose.

Socialinės taisyklės būtų aiškios ir nuo mažens tiksliai perduodamos. Mums nebereikėtų mėginti atspėti, ką reiškia vienas ar kitas sakinys ar poelgis, perskaityti iš akių, ar kitas žmogus nori užmegzti pokalbį, ar yra suirzęs… Žmonės kalbėtų apie savo jausmus tiksliai ir aiškiai. Žmonės kalbėtų, ką galvoja. Ir neįsižeistų, išgirsdami, ką kiti galvoja, nes žinotų, jog tai reiškia lygiai tą patį, kas yra pasakyta, be jokių slaptų intencijų.

Empatijos būtų daugiau. Jausmų išraiška būtų kitokia, bet žmonės būtų atviri ir sąžiningi vieni su kitais.

Komunikacija taptų įvairesnė. Kalba išliktų vartojama, tačiau nuo mažens būtų mokoma vaizdų ir ženklų kalbos, pamažu įvedant sakytinę kalbą. Daliai žmonių ji liktų nepagrindinė.

Taisyklių būtų laikomasi stropiau. Jų būtų laikomasi taip stropiai, kad galbūt netgi vestų iš proto dalį visuomenės, kuri būtų tolerantiška nedideliam nusižengimui. Niekas nevėluotų į darbą, nepereitų gatvės degant raudonam šviesoforo signalui, neliestų kito žmogaus neatsiklausęs, nesiparkuotų prie geltonos linijos…

Būtų daugiau teisingumo. Niekas negautų nepagrįstos privilegijos, jokia korupcija, smurtas ar nesąžiningumas, jokios grupės engimas ir joks neteisingumas nebūtų toleruojamas autistiškoje visuomenėje.

Būtų daugiau logikos visame kame. Klestėtų mokslai. Vartojimas… labiau keistųsi nei sumažėtų, bet taip pat ir sumažėtų, kadangi to reikalauja logika: būtinybė išsaugoti nualintą mūsų gyvenamą planetą.

Autistiškų žmonių pasaulyje niekas neturėtų gėdytis, kas esąs. Būti savimi būtų normalu!

Ar tame autistiškame pasaulyje kiltų kokių nors problemų apskritai? Taip, žinoma! Suderinti sensorinius skirtingų piliečių poreikius būtų sudėtinga. Pavyzdžiui, vienam reikalinga balsinė savistimuliacija, kitam – tyla, ką daryti? Ausų kamštukai būtų kasdieninio vartojimo prekė, be abejo, tačiau sensoriniai konfliktai būtų, tikėtina, viena opiausių problemų.

Kraštutinis sąžiningumas turėtų savo nepageidaujamų šalutinių poveikių taip pat, kadangi visi interesų konfliktai taptų labai matomi ir akivaizdūs, juos reikėtų kažkaip spręsti arba susitaikyti su kai kuriais jų.

Kai kuriuos praktinius darbus būtų sunku atlikti, jie gal taptų itin aukštai apmokami ir svarbūs, kadangi mažuma gebėtų tai.

Tai būtų labai įdomus, patogus gyventi pasaulis, atsisakantis forsuoti dalykus, norintis tiesiog būti.

Tik – deja – neurotipinei mažumai tokiame pasaulyje būtų nelengva… Tikriausiai, jie jaustųsi nesuprasti, kai mažas „baltas melas“ būtų smerkiamas lyg nusikaltimas, kai niekas nesuprastų užuominų, kai reikėtų mokytis, dirbti, gyventi tokiu keistu primestu būdu… Jiems gal reikėtų specklasių, specpriemonių, integracijos programų… Ir ištransliuoti autistiškai visuomenei labai aiškiai, tiesiogiai ir nuoširdžiai savo poreikius, skirtumus. Ir galbūt autistiška visuomenė, šiaip ar taip suręsta individualių balsų paisymo pricipu, išgirstų ir priimtų juos tokius, kokie jie yra – kitokius ir vertingus.

Parašykite komentarą