Nesupranta mimikos?.. Mes irgi!

Vienas iš gana plačiai žinomų dalykų apie autistus yra negebėjimas suprasti veido išraiškų.

Manoma netgi, jog tai yra vienas esminių trukdžių bendravime. Neteisingas interpretuodami mimikas, autistiški žmonės reaguoja į jas ne taip, kaip tikisi žmonės, su kuriais bendraujama. Tuomet neurotipiniams žmonėms susidaro įspūdis, tarytum autistai būtų neempatiški. O kliuvinys iš tikro – ne empatijos trūkumas, o neteisingas veido išraiškų perskaitymas.

Pavyzdys. Žmogus yra nuliūdęs ir tikisi palaikymo, paguodos, jo liūdna veido išraiška. Paklaustas autistiško žmogaus, kaip sekasi, ironiškai atkerta, kad viskas gerai. Autistiškas žmogus neperskaito išraiškos ir intonacijos, galbūt, suabejoja, bet priima kaip esminę informaciją žodžius, kad viskas gerai, ir nepasisiūlo išklausyti, neguodžia.

Mes kasdien transliuojame gausybę labai sudėtingų ir subtilių signalų savo kūno kalba, ir labai dažnai tikimės būti suprasti be išsamių aiškinimų apie mūsų savijautas, tad nesusipratimams erdvių – apsčiai.

Kai kurie autistiški žmonės supranta veidų mimikas pakankamai lengvai, tačiau dalis tikrai prisipažįsta klaidingai interpretuojantys veidų išraiškas, o kai kurie jų išvis „nemato“ – tiesiog, kokia bebūtų veido mimika, jie neranda joje jokios informacijos, tad apie kito savijautą gali sužinoti tik jeigu jiems tai nuoširdžiai ir tiksliai išreiškiama.

Ilgą laiką tai buvo traktuota kaip autistiškų žmonių problema, kuri apsunkina bendravimą iš jų pusės.

Birmingemo universiteto daktaras Connor Tom Keating ir vyresnioji mokslo darbuotoja Jennifer Cook atliko tyrimą, kuris leidžia iškelti prielaidą, jog veido išraiškų klaidingas ar neefektyvus interpretavimas yra būdingas ne tik autistiškiems žmonėms, kai jie bendrauja su neautistiškais, bet ir atvirkščiai – neautistiškiems asmenims, bendraujantiems su autistiškais.
Mokslininkai tyrė autistiškų ir neautistiškų žmonių grupes, ir pastebėjo dėsningumą, jog neautistiški žmonės turi tą pačią problemą: blogai perskaito autistiškų žmonių veidų išraiškas, nesupranta jų.

Tad panašu, jog tai nėra vienos grupės trūkumas, o verčiau abipusio bendravimo spraga.

Kodėl neurotipiniams žmonėms sunku skaityti autistiškus veidus ir atvirkščiai – mokslininkams nepavyko kol kas atsakyti. Jie tik užčiuopė dėsningumą, kurį verta tirti nuodugniau, ir žiūrėti į veidų interpretavimo skirtumus jau kaip į skirtumus, o ne autistiškų asmenų kokį tai išskirtinį įgūdžių deficitą.

Kol kas jiems atrodo, kad skirtingas interpretacijas lemia tai, jog neurotpiniai ir autistiški žmonės naudoja skirtingas mimikas. Tiksliau, neautistiški žmonės turi kažkokį bendrą „kodą“, kaip reiškiamas liūdesys, džiaugsmas ar baimė, o autistiški jo neturi, ir kiekvieno individo veido raiška yra savita. Mokslininkų preliminarus teorinis siūlymas – susipažįstant su autistišku žmogumi, tiesiog mokytis jo mimikų kalbos, ir ypač asistuojantiems asmenims – susikurti emocijų atpažinimo sistemą, išmokti tas išraiškas.

Skamba komplikuotai, bet realybėje pritaikyti šio tyrimo išgautas žinias nėra taip jau sudėtinga. Mes juk neprivalome pažinti kito žmogaus sielos virpesius iš kilstelėto lūpų kampučio ar mįslingos grimasos. Užtenka nedaryti prielaidų, jog suprantame tai, ko iš tiesų nesuprantame.
Dalydamiesi šio tyrimo apžvalga, autistiški žmonės sugalvojo komentaruose žaidimą: gretinti savo asmenukes su tikra neutralia veido išraiška su kita asmenuke, kur jie „nutaiso“ kitiems žmonėms skirtą „neutralios išraiškos“ socialinę kaukę.

Tų nuotraukų aš perpublikuoti negaliu, nes tai vyko uždaroje grupėje, kur aukštai vertinamas visų dalyvių privatumas. Bet tas eksperimentas – pribloškiantis: socialinės kaukės tikrai atrodo tarsi neutralūs, ramūs atsipalaidavę veidai (nors tokie nėra, iš tikro tai – įtempti, kontroliujami veidai), o tikrosios neutralios veidų išraiškos – gali būti perskaitytos tarsi išdidžios, paniekinančios kitus ar dar kokios nors negatyvios, nors įsižiūrėjus nesunku suprasti, jog tiesiog tikrai atpalaidavus veidą ir neformuojant lengvos šypsenos taip jis ir turi atrodyti – lūpų kampučiai nukara žemyn, akių vokai kiek nuleisti…

Ar tai reiškia, kad neurotipikams, norintiems sutarti su autistais, dabar reikia nešiotis kokį tai mimikų žodynėlį ir pasitikrinti kaskart, kaip tas pašnekovas jaučiasi?

Aš manau, kad užtenka tiesiog leisti sau nežinoti, kaip kas nors jaučiasi, ir pripažinti, jog kokia bebūtų turtinga ir didžiulė jausmų išraiškos per veido mimiką ir balso intonacijas paletė, svarbią informaciją verta perduoti aiškiai ir ne vienu „kanalu“. Ir jokių čia „neapsimesk, kad nesupranti“. Nesuprantu, nu!

https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S1056499320300183

Parašykite komentarą