Ką reiškia karantinas

Vieni lipa sienom ir kaukia vilkais, kiti džiaugiasi proga legaliai daugiau laiko praleisti namie, išvengti giminės baliaus, prievolės apsipirkti ir t. t. Intravertai prieš ekstravertus – kas dabar laimės? Ir labai lengva preziumuoti, kad autistiški žmonės kažkaip labai ramiai ir lengvai turėtų atlaikyti karantiną, nes socialiniai kontaktai yra jiems šiaip vienas didžiųjų stresorių…

Iš dalies tai yra tiesa. Daugelis autistų savo noru gyvena gana ramų socialinį gyvenimą. Bet čia raudonai pabraukti reiktų žodžius „SAVO NORU“. Karantine mes visi atsidūrėme ne savo noru, ir kiekvieno patiriami nepatogumai – vis iš kitos ir kitos operos. Kažkas ilgisi tam tikrų vietų, užsiėmimų ir paslaugų, kitam jie visai nerūpi, tačiau jis negali planuoti svarbios komandiruotės už kelių mėnesių. Vieni susidūria su finansiniais nuostoliais, kiti – kol kas tik su miglotomis tokių nuostolių prognozėmis.
Kaip taikliai įvardyta tinklaraštyje „Infinite Diversity“ (nuoroda žemiau) – mes netekome galimybės kontroliuoti savo gyvenimą. Ir mūsų karantino išgyvenimai priklauso nuo to, kiek kontrolės mes praradome ir kiek reikšmingų veiklų/galimybių netekome.

Pavyzdžiui, mes mūsų šeimoje jaučiamės gana gerai, nes karantinas supaprastino mūsų dienotvarkes: nereikia vaiko nuteikti ir įkalbėti eiti į darželį, nereikia ieškoti padrąsinančių žodžių, išsiaiškinus, kad vėl buvo išgyventas atstūmimas ar nesupratimas, nereikia gaišti laiko kelionėms į darbą ir iš darbo, nereikia išsiskirti kelioms valandoms kasdien, nereikia kimšti skrandžio kavinių maistu ir t. t. Nepaisant kai kurių iššūkių, mes įgijome daugiau laisvės ir daugiau savo gyvenimo kontrolės rutinos lygmenyje – mums pasisekė.

Viskas yra atvirkščiai, jeigu kasdien po pietų esant geram orui būdavo einama į pamėgtą aikštelę. Arba ateidavo draugas šeštadieniais. Arba vyko kitas svarbus ritualas, kuriam karantinas užkirto kelią. Rutina griūna! Reikia kurti naują.

Viena yra, kai ne savo noru tenka kažko svarbaus ir teikusio malonumo atsisakyti. Visai kas kita, kai nauja situacija užkrauna kitų, anksčiau neturėtų, pareigų. Darbas iš namų, būtinybė dažnai ruošti maistą ir ypač – nuotolinis vaikų mokymas – kasdieninei rutinai prideda labai daug dirgiklių ir ženkliai sumenkina kontrolės galimybes. Pavyzdžių nesivarginsiu sugalvoti, nes pilni internetai plaukus besiraunančių tėvų, kurie staiga tapo priversti dalyvauti savo vaiko ugdyme tiek pat, kiek vaikų su specialiaisiais poreikiais tėvai. Vaje, koks vargas…

Bet ne krūvis vargina. Mes tai žinom. Tėvų, kurie namų mokymą savo valia renkasi, tas kelias iš tikro tiek nevargina. Vargina ir išmuša iš vėžių nežinomybė ir negalėjimas valdyti savo gyvenimo taip, kaip anksčiau.
Ir tai ištinka visus: autistiškus ir neurotipinius žmones. Mums visiems svarbu jaustis saugiems. Kiek mes gebame prisitaikyti ir leisti aplinkybėms spręsti už mus – priklauso ne nuo neurologijos, o nuo kiekvieno žmogaus individualios situacijos, kontrolės praradimo mastelio.

Tam tikrais atžvilgiais kai kurie autistiški žmonės šiuo metu turi pranašumą prieš kitus. Tam tikrais atžvilgiais, jie dabar ypač pažeidžiami.
Mes visi buvome išspirti iš įprastų sąlygų, neatsiklausius. Ir visiems tai daugiau ar mažiau sunku. Tad būkime supratingi vieni kitiems.

Parašykite komentarą