Beldžiu į prieš keletą minučių dramatiškai prieš mano nosį užtrenktas duris.
– Ar galiu užeiti?
– NE! – atsakymas kaip ir aiškus, laukiam. Jis pats išeis. O užeiti be leidimo aš negaliu. Jeigu būtinai turiu užeiti – aš pabelsiu dar kartą, pranešiu, kad užeinu, atsiprašysiu, ir tik tuomet eisiu. Ne iš mandagumo. Iš pagarbos. Ir dar todėl, kad labai noriu, kad užaugtų suvokdamas privatumo ribas, mokėdamas sakyti „ne“ ir išgirsti kito „ne“. Noriu, kad augdamas neprarastų gebėjimo atskirti savo poreikius nuo to, ką jam bando primesti kiti.
Nesame tokie jau idealiai nuoseklūs tėvai šiuo klausimu. Gauna Kunigaikštis ir neprašytų bučinių, ir būna įtikinamas pavalgyti, kai deklaruoja visišką sotumą, argumentuodamas tuo, kad prieš tris valandas buvo sugraužęs obuolį. Tačiau siekiame kaip galima dažniau suteikti pasirinkimą, išklausyti, palikti asmeninės erdvės, tai yra – gerbti savo vaiką.
Ir štai randu tokį įdomų straipsnį, parašytą tėvų konsultantės Alice Hanscam apie pagarbos galią auklėjime.
Straipsnis nėra adresuotas negalią turinčių vaikų tėvams, bet aš manau, kad jame siūlomi principai ypač svarbūs, auginant vaikus su negalia. Kodėl? Todėl, kad būnant su vaikais, kuriems dažnai prireikia pagalbos, labai lengva pamiršti apie jų autonomiją ir teisę į savo kūną, privačią erdvę ir sprendimus. Atrodo, kad jeigu žmogus negali nusiprausti be mano pagalbos, aš jau ir neturiu atsiklausti, ar galiu paliesti. Bet iš tikro – privalau.
Ir štai keli paprasti patarimai, kuriuos duoda Alice:
*Jei vaikas prašo liautis jį kutenus – liautis. Šitai kartais taip neįtikėtinai sunku: taip užkrečiamai kvatoja, ir atrodo, taigi nieko čia blogo. Bet: jeigu prašo liautis – žodžiu ar gestu – reikia liautis. Norės dar – paprašys.
*Pasibelsti prieš užeinant į vaiko kambarį ir paisyti leidimo arba neleidimo užeiti.
*Atsiklausti, ar galima apkabinti/pabučiuoti. Ir paisyti atsakymo.
*Prieš padedant atlikti higienines procedūras – paklausti, ar vaikas pasiruošęs. (Kartais jautrus tam tikriems pojūčiams vaikas gali būti niekada nepasiruošęs, tuomet mes galime įspėti ir paprašyti tą galvos plovimą atlaikyti. Bet su laiku, augdami – vaikai ima sutikti patys patirti jiems nemalonias būtinąsias procedūras, jeigu leidžiame jiems nusiteikti ir pasiruošti, juos informuodami ir jų atsiklausdami).
*Leisti jiems būti atsakingiems už tvarką jų kambaryje.
*Susitaikyti su netvarka jų kambaryje, apsiribojant periodiškais sutartos formos tvarkymais.
*Leisti jiems patirti sunkumus. – Nepulti pateikti kaskart paruošto sprendimo, apsvarstyti kartu ar suteikti progą patiems rasti išeitis. Vaikams su negalia daugybėje situacijų reikės mūsų pagalbos. Bet kur jie gali patys – tegu patys.
*Neversti bučiuoti tetų ir senelių.
*Leisti turėti savo nuomonę, net jei ji kitokia nei tėvų.
Pagarba, rodoma mažiems vaikams, anot autorės, padės jiems užsiauginti tvirtą savivertę, gebėjimą pasipriešinti neigiamai bendraamžių įtakai arba seksualiniam spaudimui, aiškų savo poreikių ir vertybių suvokimą bei pagarbą – sau ir kitiems (įskaitant tėvus).
– Jau gali! – sušunka balselis už durų. Ir aš užeinu.