Žaidimo taisyklės

Galbūt todėl, kad turiu vieną vaiką, ir jis autistiškas, aš kuo toliau, tuo mažiau suprantu neurotipinius vaikus (suaugusius irgi, tiesą sakant). Kodėl jie taip mėgsta taisykles ne tik sudaryt, bet ir jas keisti reikia-nereikia?

Pirma situacija

Vaikai susiruošė pažaisti futbolo kamuoliu. Įsismaginus žaidimui, autistiškas vaikas griebia rankomis kamuolį, ir bėga. Visi šaukia „negalima rankom!!!!“. Pauzė. Išaiškinamos taisyklės: kamuolį reikia spardyti kojomis. Žaidžiama toliau, ir staiga vienas iš neurotipinių pakelia kamuolį rankomis. Ir niekas jam nieko nesako! Autistiškam vaikui – šokas, ir jis… nebegali jau dalyvauti žaidime.

Antra situacija

Vaikai sutaria žaisti savo sugalvotą žaidimą, pagal savo sugalvotas taisykles. Taisyklės aiškios, visi žaidžia. Staiga vienas (dažniausiai žaidimo iniciatorius), suvokęs, kad pralaimi, pareiškia kokį nors rimtą taisyklių pakeitimą. Dėl tokių dalykų retas būna patenkintas, bet štai tas autistiškas vaikas tos neteisybės visiškai išmušamas iš vėžių…

Trečia situacija

Taisykles pasiūlo autistiškas vaikas, nes veiksmas vyksta jo namuose su jo žaislais. Bet niekas iš vaikų nereaguoja į jo siūlymus ir prašymus. Visi žaidžia taip, kaip jie nori. Po keleto ignoruotų prašymų šeimininkas pratrūksta. Svečiai nepatenkinti, suaugę stebisi „taigi jie vaikai, jiems taip įdomu“.

Ir „netinkamai elgiasi“ visose situacijose, spėkite, kas? Kaip tik tas, kuriam rūpi teisingumas, kuriam būtina logika ir kuris deda daugiausia pastangų, kad galėtų išlikti žaidime.

Tegyvuoja taisyklės ir tegalioja jos visiems.

Parašykite komentarą

Close Menu