Kitas suolas

Kaskart, kai perskaitau išmintingą prof. Dainiaus Pūro žodį ir raginimą tėvams sukilt ir reikalauti, many sukyla ūpas sukilt ir reikalauti.

Rugsėjis atsėlino klastingai, diena po dienos tėvai laiko kumščius, dirsčioja į telefonus, kol „ypatingasis“ vaikas ugdymo įstaigoje. Ateidami pasiimti atžalą, atsargiai klausinėja, mokytojos/auklėtojos akyse bando perskaityti, ar buvo įtemptų situacijų ir kiek… Ir šitoj nuolatinio nerimo būklėj norisi taip griežtai užrikti ir išsireikalauti, kad kažkaip nebūtų taip sudėtinga, kad būtų bent jau taip vidutiniškai, kaip neurotipiniams vaikams.

Ir suku, suku mintyse tą idėją fix, KO reikalauti…

Gi ką ta švietimo sistema gali? Galėtų galbūt leisti vardan kiekvieno vaiko pasamdyti psichologą, logopedą, asistentą, gal net ergoterapeutą ar įrengti sensorinį kambarį. Gal nupirkti simbolių kortelių ir net surengti asistentams mokymus, kaip naudotis. Kažin, jei koks dosnus rėmėjas susižavėtų komunikavimo programėlėm, gal ir anų galima būtų išsikovoti. Ir va, kokia prabanga, sakytų (jei kada nors tai padarytų). Šitiek priemonių, ane?

Ir čia pat skaitau straipsnį, kuriame mama pasakoja, kaip autistišką sūnų mokytoja persodino į kitą suolą…

Kasau pakaušį ir mintiju… Keliais specialistais reikia apsupti vaiką, kokį vaizdo siužetą sumontuoti ir kiek kartų jam parodyti, kokiom sensorinėm grožybėm apkarstyti tą suolą, kad vaikas, kurį staiga nė iš šio ne iš to supurtė ir įmetė į kitą erdvę, atėmė orientyrus ir sukėlė vidinį savisaugos aliarmą, šitą smurtinį aktą atlaikytų ir kaip niekur nieko persėstų į kitą suolą?

Kokių valstybės investicijų reikia, kad kiekviena mokytoja, turinti klasėje autistišką vaiką, įsisąmonintų, kad jam svarbus pastovumas, įskaitant jo vietą klasės aplinkoje?

Kol dominuoja mąstymas, kad asistentas (logopedas, psichologas, ergoterapeutas ir kiti) reikalingi tam, kad padarytų, jog vaikas ištvęrtų mokyklos aplinką ir taptų patogus mokytojui – nieko nebus ir niekas nepadės.

Ar būrio specialistų pakaks, kad iškomunikuotų mokyklai, kad persodinti autistišką vaiką į kitą suolą yra bloga mintis, o jeigu labai jau būtina – tam reiktų paskirti laiko ir kantrybės, paruošti ir paaiškinti tokį perkėlimą?

Taip ir lieka tas noras sukilti ir išsikovoti nerealizuotas. Nes aš nežinau, kaip išsikovoti, kad mokytojai neperkėlinėtų vaikų į kitą suolą…

Parašykite komentarą

Close Menu