Komunikacijos „problemos“

Edinburgo universiteto mokslininkų komanda 2018-aisiais atliko tyrimą, kurio išvados verčia suabejoti patologine autizmo prigimtimi. Tai labai perspektyvus tyrimas, kuris, neabejoju, daugeliui besidominčių autizmu turėtų būti įdomus.

Mūsų visuomenėje norma yra neurotipinis bendravimas, o autizmas – nuokrypis, ir vienintelis siūlomas koegzistavimo receptas – autistiškų žmonių mokymas prisitaikyti prie neurotipinio elgesio. Mums sakoma, kad autistai „nemoka bendrauti“, ir susirūpinę dėl autistiško vaiko ateities tėvai deda didžiules pastangas, kad suteiktų bendravimo įrankius, kurių iš prigimties jis neva stokoja.

Tyrimas, kurio santraukos nuoroda yra straipsnio apačioje, parodo, kad autizmas reiškia bendravimo skirtybę ir kitokią socialinio intelekto formą, bet ne stoką.

Dalyvavo 72 asmenys, padalinti į dvi grupes: autistiškų ir neurotipinių žmonių. Devynias dienas jie atliko socialines užduotis, kurių esmė buvo perduoti informaciją, įvertinti tarpusavio bendravimo kokybę bei įvertinti kitų tyrimo dalyvių bendravimą iš šalies (filmuotoje medžiagoje).

Nieko netikėta nėra tame, jog neurotipiniai žmonės efektyviai perdavė vieni kitiems informaciją, teigiamai vertino tarpusavio bendravimą ir jų nufilmuoti dialogai buvo teigiamai įvertinti iš šalies.

Taip pat nieko nuostabaus, kad autistiški ir neautistiški asmenys patyrė tam tikrų keblumų perduodami informaciją, bendraudami tarpusavyje, bei jų dialogai iš šalies taip pat buvo vertinti kaip mažiau efektyvaus ir sklandaus bendravimo pavyzdžiai.

Bet štai ši dalis verčia šį tą permąstyti: AUTISTIŠKI ŽMONĖS TARPUSAVYJE BENDRAVO TAIP PAT SKLANDŽIAI, KAIP NEUROTIPINIAI. Jiems buvo sudėtinga perduoti/priimti informaciją iš neautistiškų žmonių, bet tarpusavyje jie nepatyrė to sunkumo. Bendravimas su neurotipiniais žmonėmis jiems paliko mažiau malonų įspūdį negu su autistiškais, ir lygiai taip pat iš šalies jų dialogai buvo vertinami teigiamai, skirtingai negu mišrieji. Visų pakopų rezultatai autistų grupėse buvo labai panašūs į tų pačių užduočių rezultatus neurotipinėse grupėse.

Tai yra medžiaga, įrodanti, jog autistai nestokoja bendravimo įrankių. Verčiau, jie kalba kita socialine kalba, kuri lengvai, intuityviai suprantama tokios pat neurologijos žmonėms. Ir norint tą „kalbos barjerą“ peržengti nėra teisinga ir efektyvu reikalauti vienpusiško autistiškų žmonių prisitaikymo prie neurotipinės daugumos.

Šiame tyrime mes galime matyti, kad „normalūs“ žmonės trikdo autistus. Normos atskaitos taškas yra nulemtas viso labo kiekybinio rodiklio: neurotipinių žmonių yra daugiau, dėl to jų socialinė sąveika laikoma norma, nors autistų tarpusavio sąveika yra tokia pat efektyvi ir teikianti pozityvių patirčių.

Kuo daugiau mokslas pateiks duomenų apie autistiškojo socialinio intelekto ypatybes, tuo labiau keisis ir autistiškų žmonių integravimo metodai. Šiandien integracija pagrįsta siekiu priartinti autistus prie neurotipinių papročių, bet rytoj, tikėkimės, pastangos suprasti kitą socialinę kalbą taps abipusės. Nes „tradicinis“ metodas kaipčiapasakius…. neveikia, ir tiek.

Kuo daugiau mokslas pateiks duomenų apie autistiškojo socialinio intelekto ypatybes, tuo labiau keisis ir autistiškų žmonių integravimo metodai. Šiandien integracija pagrįsta siekiu priartinti autistus prie neurotipinių papročių, bet rytoj, tikėkimės, pastangos suprasti kitą socialinę kalbą taps abipusės. Nes „tradicinis“ metodas kaipčiapasakius…. neveikia, ir tiek.

Įrašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *