MAMA, TĖTI, NEFILMUOK!

– Nefilmuok! Aš nenoriu, kad mane kas nors matytų dabar. Jaučiuosi siaubingai. Noriu prasmegti. Nekenčiu savęs. Nefilmuok dabar!

Išgirdęs tokį prašymą bet kuris iš tėvų atsitokėtų ir išjungtų išmanųjį įrenginį, pažiūrėtų į savo vaiką ne pro objektyvą ir susigėstų, kad pakilo ranka pasikėsinti viešinti asmenišką išgyvenimą.

Bet protrūkio apimtas autistiškas vaikas negali to pasakyti, net jeigu jis moka kalbėti. Pirma, jis yra bejėgiškos būklės, antra, per savo gyvenimą jis tiek eksponuotas įvairaus plauko specialistams, apie jį jo akivaizdoje kitiems žmonėms pasakota tiek išsamių ataskaitų apie tai, kaip jis valgo, tuštinasi, miega ir žaidžia, kad privatumas jam yra ne jo luomo privilegija, į kurią jis nebedrįsta pretenduoti. O ji jam priklauso. Tai jo teisė.

Tėvai, filmuojantys savo vaikų sunkias akimirkas, ir be skrupulų, su nustatymu „matoma visiems“ tiražuojantys pasauliui, sušunka „mes turime teises taip pat!“ Aš galiu nutuokti, kokie išgyvenimai juos stumia tai daryti. Nuovargis gintis ir įrodinėti jau net sau patiems, kad jie nėra tragiški tėvai. Noras parodyti tai kaimynei, kokius vėjus ji kalba, aiškindama „maniškis tai irgi pasiožiuoja, bet aš sau ant galvos lipt neleidžiu“. Vienatvės slėgis ir troškimas gauti žinutę „ei, ir mes tai išgyvename, jūs – ne vieni“.

Aš galiu suprasti šiuos norus. Bet kodėl jie turi būti įgyvendinti vaiko sąskaita?

Viskas, kas publikuojama internete, lieka internete. Mygtuko „delete“ nėra, visa, kas kartą publikuota, kažkur ten pasilieka, ir kokiu nors būdu gali būti surasta.

Ką turi jausti žmogus – paauglys, jaunas ar pagyvenęs – suradęs vaizdo įrašą, kuriame jis, būdamas vaikas, rauda įsikibęs į savo motinos plaukus, ištiktas blogiausios būsenos, kokią tik jis pažino, o po siužetu – tūkstančius užuojautų tėvams, kad jų toks vaikas, ir padrąsinimų jiems toliau sunkiame kelyje… Ką jis tuo metu turėtų jausti?

Kai kurie tėvai sako, kad atžala nieko nesuvoks ir nemokės naudotis internetu. Visko gali būti. Ar dėl to žmogus mažiau žmogus ir viešinimo faktas labiau etiškas?

Kai išauš akistatos akimirka „mama, tėti, kodėl jūs man tai darėte?“, daugelis trauks ant stalo stipriausią kortą: vardan švietimo! Visuomenė turi žinoti apie tokias šeimas kaip mūsų, vaikel, tai – mūsų kovos būdas.

Šiaip tai aš visomis keturiomis UŽ visokius šviečiamuosius informavimus, tik ne kitų (o ypač vaikų) sąskaita. Labai laukiu sergančiųjų tymais asmenukių su prierašais „nebūk kvailys, paskiepyk vaikus, revakcinuokis“. Arba pasigavę rota virusą galėtų daryti tiesiogines transliacijas iš WC, kad visuomenė įvertintų, kokia dalis paros ten praleidžiama, užsikrėtus, ir imtų dažniau plautis rankas. Save mes galime filmuoti ir fotografuoti nepatogiausiomis akimirkomis – tai yra pasirinkimas, kiek ko rodyti. (Na, gerai, WC scenas Facebook cenzūruos gal, priklausomai nuo rakurso)

Bet kad jau prabilome apie kilnius tikslus, pasamprotaukime, gal tikrai tikslas pateisina priemones, gal neįgalių vaikų filmavimas įtemptomis akimirkomis duoda vaisių, dėl kurių verta paaukoti savo vaikų privatumą?

Kokie komentarai lydi tokius video?

1. Užuojauta. Užuojauta, ponai, neveda supratimo link, tai yra žvilgsnis iš aukšto, tai yra teiginys, kad vaizdo įraše atvaizduojamas situacijas patiriančios šeimos yra prastesnė nei kitos.

2. Žavėjimasis tėvais. Kokie jie stiprūs! Šaunuoliai! Stiprybės! Jie dar neatidavė siužeto herojaus į vaikų namus ir net neišvežė į mišką! Fantastiški tėvai!

Preziumuoju, kad komentarai daugiau mažiau atspindi komentuojančiųjų požiūrį. Tai koks jų požiūris į vaiką?.. Našta. Nelaimė. Dievo bausmė. Jie to nerašo, bet tai yra numanoma, sveikinant tėvus už… nežinau, už ką: kiek man pakliuvo matyti tokių video, aš ten nesyk neaptikau virtuoziško pirmosios pagalbos protrūkio ištiktam vaikui pavyzdžio. Nes tėvai, kurie geba nuraminti savo vaikus ar užbėgti protrūkiui už akių, nefilmuoja.

O kas dalijasi tokiais video?

1. Antivakseriai. Jie gąsdina tokiais vaizdais vieni kitus: „žiūrėk, koks monstras pasidaro po skiepo!“

2. Aštrių potyrių mėgėjai. „Eina sau, kaip baisu“.

3. Tu? Tiesiog nebedaryk to.

Tai nėra kažkokia abstrakti nepatogi tiesa, tai – visuomet tikro žmogaus tikras, labai sunkus, išgyvenimas. O plačiu mastu tokie video gilina autizmo stigmą ir parodo autistiškus žmonės tarytum pavojingus, destruktyvius, nenuspėjamus…

Yra kitų būdų pranešti, kad protrūkiai ištinka vaikus ne nuo blogo auklėjimo. Yra kitų būdų susirasti likimo draugų, kurie yra patyrę tokių pat akimirkų ir nori dalytis savo patirtimi. Yra kitas kelias sužinoti, kad esate stiprūs, galingi bei visai geri tėvai. Ir jis neturi būti nueitas per vaiko išnaudojimą. Mes galime pasakoti SAVO istorijas. O mūsų vaikai papasakos savąsias.

Parašykite komentarą

Close Menu