Keista mergaitė Elza

Klasėje – nauja mergaitė, vardu Elza. Ji labai keista. Supykusi, ji gali smogti ledu, o tuomet užsisklendusi pasislepia nuo visų, ir didžiuliu spinduliu aplink pasklinda stingdantis šaltis… Mokyklos vadovybė skėčioja rankomis: „mes neturime pakankamai šildytuvų ir apmokytų ledo specialistų, pirštinės nebesulaiko Elzos protrūkių, kiti vaikai amžinai sušalę, mes neturime sąlygų! Mes negalime pakeisti visos mokyklos vardan vieno vaiko.“ Ir Elza palieka mokyklą, ir niekas joje niekada nesužinos, kokių pasakiškų stebuklų ji gali sukurti savo rankų mostais…

Ar ši pasakėčia nieko neprimena?

Kad Elzai tereikia kantrios ir mylinčios apsupties, kuri jai leistų kurti grožį užuot bėgus į ledo tvirtovę, mes kažkaip suprantame, nes „Ledo šalyje“ žiūrovui jos vidinė drama gan aiškiai pristatyta. Bet kad Elzos personažas atstovauja daugybei realių, neįveikiančių iškylančių sunkumų, savo galių ir silpnumo išgąsdintų, visiškai tikrų vaikų – vis kaip tai nesuvedam.

Elza nėra austistiška, nė truputėlio. Bet jos istorija yra apie tai, kokia plona riba tarp prakeiksmo ir likimo dovanos, ir kaip paprasta atstumti, nesuprasti, pasmerkti savybes, kurios savo prigimtimi yra gražios. O joms atskleisti reikia nei daug, nei mažai – tvirtai tuo grožiu tikinčios širdies, kaip Anos.

Parašykite komentarą

Close Menu