Apskaičiuoti žmogaus protą…

Kokia įprasta situacija: tėvai tikina, kad vaikas tikrai žino, kas yra šuo, kas katė, bet būtent atsakingąją DISC testo atlikimo akimirką kortelė su šuniu nusiveja kortelę su kate, paskui atvirkščiai, o žaidimo įkarštyje tirpsta teisėtai priklausantys taškai, išsenka užduočiai skirtas laikas, ir vaiko įvertinimas prastėja…

„Jis moka, jis namuose stato Lego miestus“ – tikina specialistę tėvai. Ji žino, kad jie nemeluoja, bet tiriamasis asmuo, nutaręs, kad trijų kaladėlių nuobodybė daug įdomiau skrieja į dėžę negu susideda į prašomą atkartoti figūrą, praranda savo taškus, ir išvadose užfiksuojama netiesa „NEgali, NEsuvokia, NEgeba…“

Tai yra ne tik skaudu tėvams: matyti, kaip nelanksti matavimo priemonė nuvertina vaiko protinius gebėjimus. Testų duomenų netikslumas kliudo parinkti tinkamas lavinimo priemones ir metodus autistiškiems vaikams. Ir taip pat apsunkina autizmo tyrimą.

Kvebeko universiteto psichologijos profesorė Isabelle Soulieres tikina daugybę kartų susidūrusi su neatitikimu tarp vaiko gebėjimų ir testų rezultatų. Mergaitė, kuri neatliko atminties patikrinimo užduotėlės su klounų piešinėliais, priėjo prie stalčiaus, kur gulėjo jai patikęs žaisliukas, su kuriuo ji žaidė prieš dvi savaites – taip parodydama, kad turi gerą atmintį. Bet testas negalėjo užčiuopti to.

Testų tikslumą iškreipia daugybė dalykų. Ido Kedar – nekalbantis suaugęs autistas, parašęs tris knygas ir komunikuojantis rašytiniu žodžiu – savo tinklaraštyje „Ido In Autismland“ yra aprašęs, kaip jam nesisekdavo žinių ir gebėjimų vertinimo uždaviniai: paprašytas parodyti kortelę su medžiu, jis kartojo sau mintyse „paliesk medį, neimk namuko, paliesk medį, medį…“ ir kažkodėl jo ranka siekdavo namuko. Testas rodė, kad jis nesupranta žodžio „medis“.

Kartą jo mama bandė jam išaiškinti raidžių idėją, garsiai diktuodama sau ir rašydama. Kai ji netyčia praleido vieną žodį ir septynmetis nekalbantis ir (numanoma) nesuvokiantis žodžio „medis“ sūnus įrašė jį pats, motina suprato, kad vaikas moka skaityti ir supranta daug daugiau negu atspindėjo testai.

Tokio didžiulio testų netikslumo priežastys būna kelios: motorikos sutrikimai, egzaminavimo situacijos keliama įtampa, išsiblaškymas ir kt. Dėl tų pačių priežasčių neduoti objektyvių duomenų gali testai, pagrįsti piešimu: kad jie būtų objektyvūs, tiriamasis turėtų turėti gerai išlavintą motoriką ir… norėti piešti.

Motyvacija yra dar viena didžiulė problema, kadangi autistiškiems vaikams tų testų nereikia, jų reikia suaugusiems aplink.

Neaiškios užduočių formuluotės, ribotas jų atlikimo laikas, reikalavimas išbūti, išsėdėti – visa tai yra rimtos kliūtys iš tiesų įvertinti, kokie yra autistiško asmens protiniai gebėjimai.

Be abejo, kiti testams atlikti reikalingi gebėjimai – kaip dėmesio sutelkimas – yra taip pat svarbūs ir jų stoką svarbu nustatyti, bet negalėjimas susikaupti yra kas kita negu negebėjimas mąstyti. Ir jeigu jie būna supainiojami – nuvertintas vaikas gali nesulaukti tinkamos paramos.

Kaip tuomet nustatyti, kaip mąsto žmogus?

Mokslininkai jau turi tam tikrą alternatyvių kelių arsenalą. Vienas iš jų – akių sekimo įrenginys, kuris fiksuoja, kur žiūri tiriamasis.

Harvardo universiteto pediatrijos profesorius Charlesas A. Nelsonas inicijavo 47-ių Retto sindromą turinčių mergaičių tyrimą. Eksperimento dalyvės turėjo silpnai išvystytą smulkiąją motoriką ir kalbą. Joms buvo pateiktos specialiai pritaikytos standartinio testo užduočių formuluotės, o jų akys – sekamos įrenginiais. Pavyzdžiui, jeigu tradicnio testo spalvų pažinimo užduotis reikalautų paimti tam tikros spalvos kreidelę, atlikdamos šį testą, jos turėjo prieš akis spalvoto popieriaus skiautes, ir ta skiautė, į kurią pažvelgiama pirmiausiai ir ilgiausiai žiūrima, buvo laikoma atsakymu. Testo rezultatai nustebino: dalis mergaičių, kurių kalbėjimo ir motorikos įgūdžiai ženkliai atsiliko nuo amžiaus normos, žodžių, simbolių ir piešinių supratimu lenkė amžiaus normą – tereikėjo atrasti būdą tai išmatuoti.

Žinoma, akių sekimo įrenginiai taip pat nėra patikima ar juo labiau lengvai taikoma įranga. Dar viena alternatyvus būdas yra elektroencefalografija – atliekant užduotis, stebimas tam tikrų smegenų sričių aktyvumas. Visa tai dar tebėra tobulinamos priemonės, kol kas per sudėtingos ir nepakankamai patikimos, kad būtų naudojamos įprastojo raidos sutrikimų turinčių vaikų ištyrimo eigoje. Bet mokslas jau gali tvirtai pareikšti, kad standartinių testų rezultatų ir tikrų vaiko intelektinių gebėjimų skirtumas gali būti drastiškas.

Todėl, kol nėra išrasta patikimų įrankių, kuriais būtų galima nustatyti, kokioje intelekto raidos fazėje yra žmogus, visuomet žinokime, kad smegenų galimybės – neišmatuojamos ir ieškokime būdų leisti joms atsiskleisti.

https://www.theatlantic.com/health/archive/2018/12/why-many-people-autism-have-low-iq-scores/578974/

Parašykite komentarą

Close Menu