Tėveliai nori aplankyti miesto eglę. Įkalbinėja sūnų: einam, pažiūrėsim didelę eglę!
Vaikui patinka siūlymas, bet nepatinka keliauti kita kryptimi nei jo kasdieniai, pažįstami maršrutai. Vis tik tėvų raginimas skamba viliojančiai, ir atkartojęs „diiiidee ege!“ entuziastinga intonacija, sutinka važiuoti.
Išlipę iš automobilio, visi išdidžiai žygiuoja Gedimino prospektu: diiidelės eglės žiūrėti. Sėkmingai įveikę beveik visą distanciją, vos su keliais pazyzliojimais, besibaigiant prospektui, stabteli: „Štai, žiūrėk, jau matosi! Didelė eglė!“
Tėvų akys sužiba, jie beveik užuodžia meduolius ir kakavą… o mažius apsisuka ir eina atgal. Nes jis jau pamatė tai, ko vyko pažiūrėt. Nes ten pilna šviesų, daug žmonių ir griaudi muzika. Nes įprastai pasivaikščiojimas prospektu baigiasi kitoje vietoje, tai buvo rutinos pažeidimas.
Tokia istorija nutiko mums prieš metus ar dvejus. Istorija, kurią prisimename su šypsena ir kuri baigėsi kakava ir sausainiais, tik ne prie eglės. Ir kuri taip vaizdžiai ir aiškiai mums parodė, kad ne visa, kas yra šventė neurotipiniam žmogui, būna lengva austistiškam.
Kasdienių ritualų pasikeitimai, daugybė šviesų ir garsų, susitikimai su žmonėmis, buvimas tarp žmonių, dažnai siūlomi neįprasti valgiai ir netgi dovanos yra stiprūs dirgikliai autistiškam žmogui. Todėl mes švenčiam… kitaip.
„Kitaip“ ir prisitaikius prie autistiško vaiko poreikių nereiškia sudėtingiau, anaiptol. Mūsų „kitaip“ yra be įjungto TV ar muzikos, ne itin dideliam būry, nepersistengiant su maistu, ramiai ir jaukiai. Ir gerai informavus vaiką, kas bus.
Kalėdos atneša labai daug sensorinių malonumų: žybsinčios švieselės, žvakės, papuošimai, proginių valgių kvapai… Susitikimai su giminaičiais – irgi miela Kalėdų dalis, tiesiog svarbu vaiką įspėti, rodyti jam nuotraukas tų, ką jis sutiks, ir nuteikti. Gera mintis išvengti didelio būrio žmonių, o jei plati giminė sutarė subėgt į vieną trobą, troboje turi būti kambarys, tylus ir jaukus, kur galima būtų pabėgti sensorinės perkrovos atveju.
Dovanos – tai toks povandeninis rifas, kurio pavojus neįtariamas, kol į jį neatsitrenki. Jeigu vaikas turėjo pageidavimų Kalėdų seneliui – jie turėtų būti išpildyti tiksliai, o jei ne – dar gerokai iki Kalėdų verta aptarti, ko ir kodėl Kalėdų senelis gali negalėti. Jeigu dovanai reikalingos baterijos ar dar kaži kokie priedai – jie turi būti čia pat, po ranka. Kitaip… Galite nepatirti to malonumo, kurio tikisi kiekvienas dovanotojas, stebėdamas dovanos gavėją ? Vaikai, kurie, išvydę ne tokią dovaną, kurios tikėjosi, puola į isteriją, nebūtinai išlepę, ar nemokantys įvertinti dovanos… Tiesiog jiems sunkus netikėtumo jausmas.
Mūsų Kunigaikštis, turiu pripažinti, netikėtų dovanų gavimo meną įvaldęs puikiai, bet užsakymų techniką irgi atidirbęs neblogai. Vis dėlto tikinu, kad „siurprizo rizika“ – neišgalvota.
Jeigu taip nutinka, kad, nepaisant kruopštaus pasiruošimo ir stengimosi neperkrauti Kalėdų, vaiką ištiko emocinis protrūkis (ar keli) visos giminės akivaizdoje – tai yra gyvenimas, tai yra irgi patirtis, kitiems – taip pat. Paprašyti erdvės ir ramiai bandyti padėti vaikui, kaip namuose, nėra taip sudėtinga, kaip atrodo. O jeigu giminės nėra ta publika, su kuriais tai galite sau leisti išgyventi – galbūt, verta svarstyti kitus šventimo kelius. Nes šventės skirtos pailsėti ir atsipalaiduoti, o ne įsitempus melstis, kad tik trys valandos pusbrolių dūkimo nesibaigtų protrūkiu (ir juk baigsis būtinai!)
Pasisakiau kaip Kalėdų guru, bet šiaip ne viskas čia gyvenimo patirtim-išmintim grįsta, dalį įžvalgų nekaltai pasiskolinau iš Someone’s Mum (nuoroda pridedama). Ir dar radau porą gerų šaltinių, rekomenduoju peržvelgt, kad į šventes įžengtumėte pasirengę viskam. Ir Kristaus gimtadienio vakarėlis pasiseks!