„Geranoriška“ diskriminacija

Aikštelėje kalbasi dvi moterys, mamos, šalia žaidžiant jų panašaus amžiaus vaikams.
– Kas gi jus čia atvedė? – klausia viena (aikštelė – prie raidos centro).
– Autizmas, – sako kita.
– Bet jūsų vaikas neatrodo autistiškas! – kilsteli antakius klausiusioji.
– Atrodo! – šypsosi atsakančioji, – taip ir atrodo autistiški vaikai! Na, jie įvairiai atrodo…
– Bet jis bendrauja, šypsosi…
– O neturėtų? Kiek jų teko sutikti – vienaip ar kitaip, jie bendrauja.
– Neee, mano vaiko darželio grupėje buvo autistiškas vaikas. Įsivaizduojate, į bendrą grupę tėvai atvedė sunkų autizmą turintį vaiką, jis galėjo nei iš šio, nei iš to, durti kitam vaikui pirštu į akį, pastumti, visiškai nekalbėjo. Ir kaip TOKĮ vaiką į normalią grupę??
Autistiško vaiko mama nustojo šypsotis.
– Nebūna nei iš šio, nei iš to. Vaikui buvo reikalingas asistentas…
– Koks dar asistentas? Grupėje 20 vaikų! Kiekvienam po asistentą?
– Ne kiekvienam, tik vienam…
– Jūs nesuprantate! Tas vaikas nebuvo kaip jūsų vaikas, jis negebėjo nei kalbėti, nei mąstyti, darė po savim ir buvo tiesiog daržovė! – žodžiai biro iš jos toliau nepertraukiama kanonada, kurioje vis pasikartodavo „daržovė“, „atsilikęs“ ir „negebėjo mąstyti“. Kai ji baigė, autistiško vaiko mama nebesišypsojo. Patylėjusi, ji ištarė:
– Ar galėčiau aš tiesiog išsivaduoti iš šio pokalbio? Man jis nemalonus.
– Kodėl? Aš nieko blogo nesakiau apie jūsų vaiką! Jis yra kitoks! Tas vaikas buvo visiškai daržovė!
– Aš nepažįstu to vaiko ir jo tėvų. – pertraukė ją griežtu balsu autisto mama. – Galbūt, iš jų pusės buvo per drąsu leisti vaiką į bendrą grupę. Bet jūs neturite jokio supratimo, ką jis sugeba ir ko ne! Jūs vadinate daržove žmogų! Jis yra žmogus, ir nusipelno būti gerbiamas kaip žmogus, net kai suaugę nesugeba užtikrinti visų vaikų saugumo ir nemoka elgtis su kitokiu vaiku! IR JEIGU JIS YRA DARŽOVĖ, TUOMET JŪS, PONIA, ESATE PIKTŽOLĖ!!!

Ir ji išėjo, išsivesdama savo vaiką, jau pradėjusį nerimauti dėl pasikeitusio mamos tono.

Ponia-piktžolė nesuprato. Ji nesijautė pasakiusi nieko blogo ir nežinojo, kad „neatrodančio kaip autistas“ mama daug kartų girdėjo raportus, kaip jos vaikas „nei iš šio, nei iš to“… Nežinojo ir to, jog šalia sūpynėse suposi nekalbantis autistiškas berniukas, su kuriuo akimirką prieš jai ateinant, „neatrodantis kaip autistas“ berniukas žaidė, jie abu kvatojo ir buvo meiliausi mažyliai, nors, kai sėdėjo ramus, tą bežodį nuostabų vaiką kas nors nedraugiškas galėtų palaikyti „negebančiu bendrauti ir mąstyti“…

Nėra jokių lengvų ir sunkių autistų. Yra žmonės, individualybės. Skirtingi sunkumai, skirtingi iššūkiai, skirtingi laimėjimai… Ir žmogus visuomet yra žmogus.

Parašykite komentarą

Close Menu