Kuo skiriasi protrūkis nuo „ožio“? Apie protrūkius. II dalis

Šiandien pateiksiu dar vieną porciją pastebėjimų apie autistiškiems vaikams nutinkančius emocinius protrūkius. Praktinių patarimų pirmąjį paketą pažadu kitame įraše, o šį kartą šiek tiek apie 1. tai, kuo skiriasi emocinis protrūkis nuo paprasto kaprizo; 2. tai, kad emociniai protrūkiai kartais būna tylūs; 3. „aisbergo teoriją“.

1. Taigi, vakar rašiau, kad autistiškų vaikų patiriami emociniai protrūkiai yra kas kita nei kaprizai ir „ožiai“. Kuo gi jie iš tiesų skiriasi?

Pirmiausia, jų skirtingos priežastys. Kaprizų scenų priežastis dažniausiai būna labai aiški ir apibrėžta, galinti būti parodyta pirštuku, telpanti į žodelį „noliu“ ir atitinkanti tradicinę logiką. Ta prasme, ašarų krioklys maldaujant tikro vienaragio yra visiškai suprantamas ir racionaliai paaiškinamas neurotipinės mąstysenos žmogui, nepaisant to, kad vienaragių nebūna.

Emocinis protrūkis taip pat gali kilti „nenupirko, nedavė“ situacijoje, tačiau ji nėra priežastis, o tik trigeris, programos paleidėjas. Priežastys dažniausiai būna kitos ir sunkiau suvaldomos: nesaugumo jausmas (esame svetimoje erdvėje), dirgiklių perteklius (prekybos centre groja muzika), nerimas (visada pirkdavo sūrelį, o šiandien nenupirko – kažkas vyksta netikėto), alkis ir nuovargis (šiaip tokios būsenos bet ką išvesti iš pusiausvyros galima). Ir tie patys galutiniai trigeriai, paleidėjai, gali būti labai maži ir subtilūs, tad vaikas gali raitytis verkdamas po to, kai jam davė mėlyną balioną, nors žadėjo raudoną, arba davė sulčių po sumuštinio, o ne atvirkščiai.

Teko matyti aiškinimų, esą protrūkiai kyla be priežasties, iš niekur nieko. Bet tai netiesa. Jų priežastys gali būti sunkiai atsekamos, bet atsekti jas – ir priežastis, ir tuos trigerius, galutinius impulsus, kurie „įjungia“ protrūkį – yra labai svarbu. Tuo atveju, kai nepavyksta, priežastis vis viena yra. Ir ją pavyks surasti kitą kartą.

Protrūkių išraiška taip pat skiriasi nuo kaprizų. Išoriškai lyg ir matome tą patį: vaikas krenta ant grindų, maskatuoja galūnėmis ir šaukia. Tačiau kaprizo momentą išgyvenantis vaikas, kaip efektingai begriūtų, grius minkštai. Autistišką emocinį priepuolį išgyvenantis vaikas gali susižaloti pats, sužaloti aplinkinius, išbėgti į gatvę po automobilio ratais – istorijų, pasibaigusių ligoninėje, skaičiau ir girdėjau bent keletą, nors specialiai neieškojau… Ir gaudyti į važiuojamą dalį lekiantį mažylį teko patiems. Taigi, tais sunkiais emociniais momentais mums labai rūpi fizinis saugumas.

Ir galiausiai, tikslas. Kaprizai turi tikslą – pranešti tėvams apie savo norų/poreikių dydį ir svarbą. Tėvų uždavinys tuomet yra išgirsti ir pasiūlyti konstruktyvesnių kelių ištransliuoti panašias žinutes. Ir jeigu įsiutusiam kažko siekiančiam vaikui duosite tai, dėl ko scena kilo – jis nurims labai greitai. (Aš nerekomenduoju taip daryti, bet šitas dėsningumas tiesiog rodo, kad scena turi tikslą). Emocinį protrūkį patiriantis vaikas taip lengvai nenurims. Tarkime, kibirkštimi gaisrui įžiebti buvo saldainis. Pamėginkite pasiūlyti saldainį. Toli skrido? Ak, pataikė į akį? Bus mėlynė. Užjaučiu: pažįstama ir patirta.

Emocinio protrūkio ištiktas vaikas nieko nesiekia, jo šauksmas ir judesiai yra kūno atsakas į vidinę įtampą, kuri tuo metu per stipri. Ir jis turėtų tapti kaukiančia sirena šalia esantiems artimiesiems, kurie turėtų priimti tai kaip pagalbos šauksmą.

2. Beje, ne visi vaikai tokiomis akimirkomis šaukia! Kartais emocinis protrūkis išgyvenamas tyliai, be garso, sustingus ir pasislėpus. Jie, atsiriboję ir užsidarę, išgyvena viduje didžiulės koncentracijos neigiamų jausmų antplūdį, ir niekas nieko nemato ir negirdi. O tai reiškia – negali padėti. Tylųjį emocinio protrūkio apsireiškimą vis dėlto taip pat galima atpažinti, ir jo ženklų vertėtų ieškoti tuomet, kai ryškių autistiškų bruožų turintis žmogus, kuriuo rūpinatės, nepatiria akivaizdžių emocinių protrūkių. Linkiu nerasti, bet, jeigu jie patiriami, atpažinti juos taip pat svarbu, nes emocinio protrūkio didysis sunkumas yra ne riksmas ir susižalojimo rizika, o vidinė būsena, kuri būna vienodai sunki nepriklausomai nuo to, kokia jos išorinė raiška.

 

3. Tai, ką mes matome, kai žmogus patiria emocinį protrūkį, yra didžiulės vidinės įtampos ir sunkumų indikatorius. Tai tik maža raudona lemputė, rodanti, kad sistemoje yra opi problema. Emociniai protrūkiai vyksta todėl, kad juos patiriančiam žmogui trūksta kai kurių įgūdžių, dėl vidinio nerimo, dėl pasimetimo netikėtumų akivaizdoje, dėl daugybės įvairių ir labai gilių priežasčių. Šioje nuorodoje rasite video, kuriame per aisbergo alegoriją perteikiamas raginimas į išorėje matomą elgesį žvelgti kaip į menkutę dalį, užuominą į tai, kas žmoguje vyksta iš tiesų. Nutuokdami tai, galime padėti, ir ne vien tuomet, kai vyksta tas išorinis “sprogimas”.

What is Hiding Behind the BIG Behaviors?

This is so true… behavior is ALWAYS communication. Your child’s behaviors are much like this iceberg. On the surface you see… * a child that is clingy and doesn’t like to be alone, * a child that crosses his arms and shuts down* a child that is scared of ever getting a wrong answer* a child that doesn’t like to go new placesOr a child that becomes “hyper” when new guests arrive at your house. It’s easy to look at these behaviors as just what we see. It’s easy to make assumptions about why our children are acting out or doing inexplicable things. However, I challenge you to look for the other 85%. Look deeper. Join The Behavior Workshop>>http://autisticmama.com/ctc-workshop/

Publiée par Autistic Mama sur Mardi 11 septembre 2018

Bet kaip padėti? Ką daryti?.. Šį tą padaryti tikrai galime, ir rytoj bandysiu aptarti, kaip galime užbėgti emociniams protrūkiams už akių ir jų išvengti.

Sometimes it can be hard to tell the difference between a tantrum and a sensory meltdown, but they’re very different! Here are a few hints!

 

Parašykite komentarą

Close Menu