Tai ne „ožiai“! Apie protrūkius. I dalis

Tai – ne „ožiai“! Tas veriantis riksmas, įsikibimas į motinos plaukus, įnirtingi spyriai ir smogti bandančios rankos neturi nieko bendra su prielaidomis „manipuliuoja“, „siekia dėmesio“, „nori priversti šokti pagal jo dūdelę“, kurias galima išgirsti iš giminių, piktų praeivių, manovaikasniekada tėvelių ir netgi kai kurių specialistų. Ne, tas vaikas ne manipuliuoja. Tiesa, kad autistiškiems vaikams nėra svetimas metodas siekti savo tikslų truputį pavaidinant ar įnešant dramos į situaciją, bet kai jie tai daro – mes galime tartis: kas žodžiais, kas PECS iliustracijomis, kas nuotraukomis, kas ženklais – visi mes galime tartis, kai mūsų ir vaikų norai skiriasi. Tačiau tos itin audringos, kartais ilgai trunkančios ir sunkios scenos – tai ne „ožiai“, ir tai nėra metas auklėti, tai nėra metas kažką parodyti ir išmokyti. Tai metas, kai autistiškas žmogus kenčia ir jam reikia padėti.

Angliškai tai vadinama „meltdown“. Lietuviškai nesusidūriau su adekvačia terminologija. Kai kur mačiau parašyta „pykčio priepuoliai“, kas man atrodo netikslu, kadangi pyktis tokiomis akimirkomis neatrodo dominuojanti emocija. Išgirdau sakant „laukinis vaikas“, kas vėlgi netikslu ir pernelyg vaizdinga (per daug šalutinių asociacijų sukeliantys žodžiai). Galbūt, tiksliausia iš kada nors matytų lietuviškų sąvokų būtų „sensorinė perkrova“ (sensory overload), bet, kadangi tai yra labiau to priepuolio priežastis (viena iš) negu pats priepuolis, aš sakysiu „protrūkis“ arba „emocinis protrūkis“ – tol, kol atsiras žodis, kuris tai apibūdintų taikliau ir geriau.

Kaip žmogus jaučiasi tokio protrūkio metu? Iš autistiškų suaugusių asmenų pasakojimų tai labai primena panikos priepuolį, didžiulį nerimo antplūdį, kuris sukelia būseną, artimą afektui. Mums (šalia autistiškų asmenų atsiduriantiems neurotipikams) svarbu suvokti vieną dalyką: VAIKO SAVIKONTROLĖS GALIMYBĖS TUO METU YRA LABAI RIBOTOS.

Manyti, jog vaikas krenta ant žemės ir klykia vien tam, kad „pasiektų dėmesio“, yra tas pats, kas teigti, jog jis suserga gripu vien tam, kad gautų saldaus braškinio sirupo nuo temperatūros. Kad ir kaip tai panašu į kaprizą, tai nėra kaprizas.

Vaikas to nedaro tyčia. Tai nutinka dėl jo didesnio jautrumo, dėl jo savireguliacijos ypatybių, netiesiogiai – dėl komunikacijos spragų ir t. t. Per šią savaitę keliuose įrašuose ketinu plačiau papasakoti tai, ką apie tai pavyko išsiaiškinti, kaip galime padėti vaikams. Pažadu, kad, kai pasiimsite tas žinias ir metodus, kuriais pasidalinsiu, protrūkiai iš Jūsų gyvenimo neišnyks ir dar praeis daug laiko, kol vaikas išmoks juos nujausti artėjant, pasiruošti ir įveikti. Bet išgyventi juos taps lengviau ir, galbūt, jie taps retesni.

Meltdowns aren’t fun, but there are a few things you should know about meltdowns, from a tween on the spectrum who just wants people to understand.
Brief description of meltdowns and tantrums in people on the autism spectrum

 

Parašykite komentarą

Close Menu