Kartais sužinoję, jog vaikas yra autistas, žmonės reaguoja keistai. Pavyzdžiui, užjaučia…
Užjaučia? Dėl ko? Tėvai, po 8 valandas kiekvieną darbo dieną nematantys savo vaikų, užjaučia mus, kurie susikūrėme galimybę būti šalia tiek, kiek jam yra būtina. Dėl to praleisto laiko mes jį – nuostabų, linksmą, guvų ir protingą vaiką – pažįstame geriau, nei Google pažįsta mūsų naršymo įpročius. Mes pastebime kiekvieną smulkmeną jo raidoje, ir kiekvienas naujas žodis (net keiksmažodis) ar sakinys, atliktas veiksmas ar išspręsta sudėtinga emocinė situacija yra džiugus įvykis: mes nepriprantame, mūsų neapleidžia žmogaus augimo stebuklo jausmas. Mes mokame su vaiku džiaugtis mažais dalykais, iš subtilių ženklų mes nuspėjame galinčią iškilti problemą, mes lyg barometras nujaučiame artėjantį emocinį protrūkį ir gebame paskaičiuoti, kiek laiko turime iki „sprogimo” bei kokį „gesintuvą” pasitelkti. Kol kiti tėvai šnekučiuojasi ant suolelių, mes dalyvaujame visur: karstynės, žaislų dalybos, čiuožimai, smėlio pilys – mums tenka privilegija išgyventi viską, kiekvieną smagią pramogą nuo-iki. Ir tai nėra našta, kaip gali atrodyti kitiems tėvams. Tai yra gyvenimas, kokio mes linkime kiekvienam!
Mums nereikia užuojautos. Palikite užuojautą žmonėms, išgyvenantiems nelaimę. Laimingos šeimos jūsų užuojautos gali nesuprasti ir išmesti kur nors, kur jai ne vieta.